Pradėkime nuo apskričių naikinimo, kuris įrašytas į 2009 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 189 patvirtintą Lietuvos Respublikos vyriausybės 2008–2012 metų programos įgyvendinimo priemonių planą. Tiesa, šioje programoje vyriausybė šį žingsnį išdėstė tokia eiliškumo tvarka “Įkūrę regionus ir apskričių funkcijas perdavę savivaldybėms, panaikinsime apskritis”. O kas vyksta?
Regionų valdymo struktūros, kuri turi pradėti veikti nuo 2011 m., dar nėra, funkcijos savivaldybėms dar neperduotos, o daugumai Vilniaus apskrities darbuotojų atleidimo lapeliai išdalinti dar 2009 m. liepos mėn. su pranešimu, jog žmonės dirbs iki 2009 m. gruodžio 31 d., o po to jiems kas nors bus siūloma. Viskas atvirkščiai nei parašyta: pirmiausia apskričių naikinimas, o po to… kas po to?..
Dabar šnekama, kad apskritys kaip teritoriniai vienetai – liks, bet be administracijų, bet ką jos veiks – niekas Vilniaus apskrities administracijoje nežino. Apie numatytus vyriausybės programoje regionus jau nebekalbama. Šios reformos projektų jau buvo “milijonas” ir vieni kitus “perspjauna”, bet iki šiol niekas valstybės tarnautojams, dirbantiems Vilniaus apskrityje, nėra aišku. Nereikia būti ypatingu žmogiškųjų išteklių valdymo specialistu, kad suprastum, kaip krenta darbuotojų motyvacija esant nesaugumui ir nežinomybei dėl savo ateities. Tada grįžkime prie apskrities reformos pradžios (2009 m. vasario 25 d.) ir paskaičiuokime, kiek laiko nežinomybė ir nesaugumo jausmas pažįstami apskrityse dirbantiems darbuotojams. Jau tuoj prasidės antri metai… Tiesa, yra maža „smulkmena“ – Vilniaus apskrityje vis dar veikia regioninės plėtros departamentas, regiono ekonominės ir socialinės plėtros skyrius, tarptautinių ryšių skyrius ir juose dirba visi iki šiol dirbę darbuotojai. Tik nežinau ar žodis „dirba“ šioje vietoje yra teisingas. Kokius metinius veiklos ir plėtros planus gali kurti ir įgyvendinti darbuotojai, kurie nežino, kam visa tai reikalinga, nes apskritys yra naikinamos?
Nežinodami kuo viskas baigsis, darbuotojai laukia ir neskuba ieškotis darbo kitur: savo noru 2009 m. iš darbo išėjo (tam galėjo turėti įtakos ir apskričių administracijų numatomas likvidavimas) tik šiek tiek daugiau nei 10 tarnautojų iš daugiau nei 400 dirbančiųjų. Nuo 2010 m. apskiryje dirba apie 200 darbuotojų.
Paprasta informacija: Vilniaus apskrities darbuotojų, nesukūrusių jokios pridėtinės vertės valstybei (nors, kaip ir visose valstybinėse įstaigose, ten tikriausiai yra keletas entuziastų, puikiai išmanančių ir puikiai dirbančių savo darbą), išlaikymui valstybė 2009 m. išleido apie 15 mln. Lt mokesčių mokėtojų pinigų. Tai čia tik viena Vilniaus apskritis…
Pažiūrėkime, kas 2009 m. pradžioje vyko daugiau nei 600 žmonių turinčioje tarptautinėje kompanijoje, vadovaujamoje profesionalių vadovų.
Užsakymų kiekiui sumažėjus 10-15 kartų, kiekvieną dieną kviečiami ne tik vadovų, bet ir visų kompanijos darbuotojų susirinkimai: vyksta 10 min. telekonferencijos, kuriose keičiamasi informacija. Darbuotojai kiekvieną dieną gauna žinias apie blogėjančią kompanijos padėtį ir prisideda prie sprendimų įmonėje priėmimo. Ką tai duoda? Pirmiausia – žmonės žino tikrą situaciją, – jiems labai aiškiai skaičiais parodoma, kad įmonės padėtis dideliais tempais blogėja ir kad bus reikalingi visiems nemalonūs sprendimai: funkcijų apjungimas, tam tikrų funkcijų atsisakymas, atlyginimų mažinimas. Todėl kiekvienas laisvas žmogus gali bandyti ieškotis darbo kitur. Daliai pačių geriausių darbuotojų įmonės vadovai, pasinaudodami savo ryšiais ir pažintimis, patys surado kitas darbo vietas.
Svarbi „smulkmena“: šioje kompanijoje atlyginimus pirmiausia susimažino aukščiausiojo lygio vadovai. Vadovų atvirumas informuojant darbuotojus apie esamą situaciją ir galimas blogiausias pasekmes leido įmonei sutaupyti ne vieną milijoną litų išeitinėms kompensacijoms, padėjo išlaikyti ne tik gerus santykius su išėjusiais darbuotojais, bet ir dirbančiųjų motyvaciją, užtikrino darbuotojų solidarumą ir supratimą įmonės bankroto metu. Žmonių skaičius per metus šioje įmonėje buvo sumažintas nuo 600 iki šiek tiek daugiau kaip 100. Pastebite skirtumą? Beje, tas likęs 100 žmonių toliau sėkmingai dirba kitoje įmonėje.
Pakalbėkime apie savivaldybės lygmenį.
Vienoje vidurio Lietuvos savivaldybės administracijoje šiuo metu dirba apie 200 darbuotojų. Beveik tiek pat jų dirbo ir 2009 m. pradžioje. Per krizės metus darbuotojų skaičius beveik nepasikeitė. Tačiau, kad kažkas bus daroma su savivaldybės struktūra (mažinami etatai, leidžiama nemokamų atostogų ir t.t.) pradėta kalbėti tik 2009 m. viduryje. “Tik” todėl, kad jau daugelis Lietuvos verslo įmonių, pajutusių sunkmečio spaudimą, buvo ne tik sumažinę darbuotojų skaičių beveik 30 proc., bet ir sumažinę likusiems darbuotojams atlyginimus. Ar galvojo kas nors apie savivaldybės darbuotojus, jų savijautą ir darbo produktyvumą tuo laikotarpiu, kai tos kalbos ir nežinomybė sklandė ore. Tą tikrai supras dirbę valstybiniame, politizuotame sektoriuje.
Visai neseniai vietinėje spaudoje pasirodė straipsnis „Savivaldybė mažina etatus“. Pagalvojau: negi susiprotėjo? Skaitau… „planuojama sumažinti penkis etatus“ – atleisti trys pensininkai, dviem etatais sumažintas vienas skyrius, iš kurio specialistai perkeliami į atleistų pensininkų vietas…
Apie tinkamą pagarbą pensijos sulaukusiems žmonėms Lietuvoje parašysiu kada nors kitą kartą, nes tai labai skaudi ir plati tema.
Taigi, savivaldybės taryba netrukus (gerokai įsibėgėjus sunkmečiui) svarstys klausimą dėl savivaldybės administracijos struktūros pakeitimo – penkių etatų sumažinimo. Iš esančių 202 etatų liks 196,5 etato sunkmečio laikotarpiu. Svarbi „smulkmena“: savivaldybė šiuo metu turi daugiau nei 22,2 mln. Lt skolų.
Dar vienas straipsnis vietinėje spaudoje apie planuojamą savivaldybėje svarbią reformą – muzikos ir dailės mokyklų sujungimą dėl….55 tūkst. Lt per metus sutaupymo… Verda didžiausios aistros, mokytojai sukilo, vaikų tėvai nepatenkti – tvyro baimė ir nežinomybė, muzikos mokyklos direktorė parašė prašymą išeiti iš darbo. Bet prieš tai niekas nepaklausė ir nepaprašė mokyklų administracijų: gal yra kažkokių kitokių būdų sutaupyti tuos 55 tūkst. Lt per abi mokyklas. Tik nesuprantantys organizacijos kultūros dėl tokio argumento (55 tūkst. Lt per metus sutaupymo) gali ryžtis mokyklų sujungimui. Yra nemažai vadovėlių šia tema – prieš priimant sprendimus galima juos pastudijuoti…
55 tūkst. Lt apytiksliai yra vieno mokyklos direktoriaus išlaikymas per metus. Žinant valdančiosios koalicijos darbo metodus, tikėtina, jog šia reforma iš Dailės mokyklos direktorės pareigų bandoma pašalinti daugiametę mokyklos direktorę, kuri priklauso… opozicinei, konservatorių partijai…
Verta pastebėti, jog šios dvi mokyklos Ukmergėje ruošia vienus iš stipriausių talentų Lietuvai, turi suformavusios šaunius, bet visiškai skirtingus savo organizacijos kultūra kolektyvus, kuriuos ši reforma neabejotinai paveiks. Jau paskelbus spaudoje apie numatomą mokyklų sujungimą, valdžia nusprendė „pasitarti“ su mokyklos bendruomenėmis bei tėvais. 2010 m. sausio 26 d., 17 val. įvyks vadinamas „pasitarimas“…
Viskas iš kito galo…
Viešai skelbiamas kvietimas krizės metu veržtis diržus bei taupyti net ir 55 tūkst. Lt atrodo labai juokingas, kai savivaldybė etatus mažina tik dėl akių, kai neaišku ką veikiančioje savivaldybės išlaikomoje įstaigoje (t.y. Ukmergės turizmo ir verslo informacijos centras) vadovauja mero žmonos draugė, neturinti reikiamos kvalifikacijos, kai savivaldybės administracijoje darbinamos nekvalifikuotos partijos rėmėjų žmonos, draugų-medžiotojų dukros ir pan. Kyla klausimas – kas gali tą sustabdyti?..
Asmeninis pamastymas: atleidus be reikalo priimtas nekvalifikuotas olialia mergaites, valstybinių įstaigų vadovų ir draugų-medžiotojų dukras, partijos rėmėjų žmonas, ekonominis efektas būtų kur kas didesnis nei 55 tūkst. Lt per metus ir nereikėtų tokiomis „reformomis“ juokinti savivaldybės gyventojų.
