Nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijos, rengdamos planuojamų statybos darbų sąmatas, lėšas planuoja pagal nepatikrintus įkainius, nes Aplinkos ministerija ir Statybos produktų sertifikavimo centras nekontroliuoja, ar šie įkainiai yra teisingi. Šiuo metu duomenis apie vidutines statybos rinkos kainas valstybiniam registrui teikia vienintelė privati bendrovė, kurios duomenimis remiasi visos statybas planuojančios institucijos.
Valstybiniai auditoriai taip pat konstatavo, kad jokia šalies institucija neatlieka sisteminės viešųjų pirkimų priežiūros. Viešųjų pirkimų tarnyba dažniausiai tik vertina, ar pirkimo dokumentai atitinka teisės aktų reikalavimus. Kadangi teisės aktuose reglamentuoti tik pirkimo etapai nuo pirkimo paskelbimo iki sutarties sudarymo, kiti etapai, kaip statybos darbų kainų nustatymas ir atliktų darbų atitiktis planuotiems rezultatams, lieka nekontroliuojami. Valstybės kontrolės nuomone, būtina, kad Viešųjų pirkimų tarnyba viešuosius pirkimus prižiūrėtų nuo pirkimo ištakų iki galutinių rezultatų.
Šiuo metu pačios perkančiosios įstaigos sprendžia, kokia statybos darbų kaina joms yra priimtina. Auditorių manymu, jei būtų užtikrinta, kad rekomendaciniai darbų įkainiai registre atspindėtų vidutines mažmenines rinkos kainas, statybos darbus organizacijos turėtų pirkti ne didesne nei remiantis šiais įkainiais nustatyta kaina. Pasak auditorių, Lietuvos automobilių kelių direkcijos konkursų nugalėtojai pasiūlė vidutiniškai 10 proc. didesnes vidutines statybos darbų kainas nei pateikiamos registre.
Auditoriai atkreipė dėmesį, kad projektuotojai sąmatose statybos darbų įkainius gali keisti savo nuožiūra, nepagrįsdami, kodėl vidutines rinkos kainas atspindintys registro įkainiai buvo pakeisti. Todėl projektuotojų apskaičiuotos statybų kainos gali neatitikti rinkos kainų, o institucijoms bus sunku įvertinti, ar planuojamų statybų kainos yra pagrįstos.
Audito ataskaitoje pažymima, kad įstaigos nevengia mažesnės apimties projektus sujungti į vieną didelį, kas užkerta kelią pirkimuose dalyvauti smulkioms ir vidutinėms statybos įmonėms. Pavyzdžiui, Lietuvos automobilių kelių direkcija į vieną pirkimą sujungė kelių tiesimo darbus ruožuose tarp Vilniaus ir Klaipėdos, kurie vienas nuo kito nutolę iki 275 km. Vykdant pirkimus nuo sudėtingų technologijoms imlių darbų neatskirti paprastesni darbai, kuriems nereikalinga brangi įranga ir kuriuos gali atlikti smulkūs ir vidutiniai rangovai. Be to, Direkcija ribojo subrangos mastą, reikalaudama, kad generalinis rangovas savo jėgomis atliktų ne mažiau kaip 70–80 proc. darbų. Todėl konkurse galėjo dalyvauti tik stambūs rangovai, kurių rinkoje yra nedaug. Auditoriai mano, kad tokie veiksmai neužtikrina taupaus ir efektyvaus valstybės lėšų naudojimo.
Pasak auditorių, netikslinga darbų užsakovo turimą lėšų rezervą, skirtą projekte nenumatytiems darbams finansuoti, įtraukti į viešųjų pirkimų dokumentus ir sutartį, nes projekto pradžioje nenumatyti darbai nėra žinomi. Nustatyta, kad daugeliu atvejų LAKD projektų rezervo lėšas panaudojo ne nenumatytiems darbams finansuoti, bet atsiradusiam kainų skirtumui padengti, konkursą laimėjusiam rangovui pasiūlius aukštesnę kainą nei planavo Direkcija rengdama pirkimą, taip pat projekto vykdytojų neįvertintų darbų apimčių ir klaidų ištaisymui apmokėti. Todėl, auditorių nuomone, šios lėšos buvo panaudotos ne pagal paskirtį.
Valstybės kontrolė Vyriausybei, Ūkio ir Aplinkos ministerijoms bei Viešųjų pirkimų tarnybai pateikė konkrečias rekomendacijas, kurios padėtų išspręsti audito metu nustatytus statybos darbų pirkimo trūkumus.
