Seniau kalendorius neatitiko saulės metų, ir žiemos saulėgrįža būdavo gruodžio 13 dieną. Žmonės dar ir dabar sako, kad per šventą Liuciją – ilgiausia naktis arba trumpiausia diena. Kadaise tai buvo tiesa, nes pagal senąjį Julijaus kalendorių saulėgrįžos diena būdavo gruodžio 13-oji, todėl Liucija susijusi su visomis saulėgrįžos tradicijomis. Nors ir atkeliavusi iš kitur, ši šventė nėra svetima mūsų kultūrai – dar pagonybės laikais Lietuvoje tamsiausiu metų laiku būdavo uždegamos simbolinės žvakės ir pradedama laukti saulėgrįžos.
Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su šv. Liucijos varduvėmis. Pasakojama, kad šv. Liucija (lot. „šviesa“) savo maldomis išgydžiusi sergančią motiną. Motinai pasveikus, jos abi pardavė visą savo turtą ir išdalino vargšams. Dėl tokio poelgio supyko Liucijos sužadėtinis ir paskundė ją teismui, kuris nuteisė Liuciją sudeginti ant laužo. Šv. Liucija dabar yra krikščioniškas šviesos simbolis.
Šventos Liucijos diena jau kelintus metus švenčiama ir Deltuvoje. Šiemet mažieji saviveiklininkai ta proga lankėsi Deltuvos senelių namuose. Seneliams dovanojo mažą koncertą, o vėliau įsikūrė kūrybinėse dirbtuvėse, kur kartu su seneliais gamino Rasos Laskauskienės sukurtus žibintus.
Gruodžio viduryje, kai daugelis ilgisi saulės ir šilumos, šventė tampa puikia proga susiburti, pabūti drauge. Ši šventė – tai priminimas, kad ir tamsiausiu metų laiku egzistuoja šviesa ir gėris.
UKC Deltuvos filialo vedėja Daiva Stimburienė
