Gali būti taip, kad šių metų politiniai įvykiai Lietuvoje, Europoje ir pasaulyje apskritai jus gerokai sukrėtė. Lietuvoje populistinės rinkimų platformos ir „televizijos žmonės“ biuleteniuose nieko nebestebina, tačiau lemtingi „keršto“ balsai Jungtinėje Karalystėje, Jungtinėse Valstijose?..
Mus mokė, patys save pamiršo
Nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo mūsų šalį lankė gausybė patarėjų ir ekspertų iš Vakarų, mokiusių mus kurti ir auginti demokratiją daugiau nei pusę šimtmečio jos nemačiusiame krašte. Jų pagalba buvo vertinga ir mielai priimta, nors ne visur ir visada gebėjome ja pasinaudoti. Korupcija Lietuvoje iki šiol mažėja lėtai, politinis gyvenimas nuolat supamas skandalų, „išeinantys“ politikai palieka neišspręstas ūkio raidos ir socialinės atskirties problemas, kurias pasišovę išspręsti „ateinantys“ po kelerių metų virsta tais pačiais nedaug tepadariusiais „išeinančiais“. Nusivylimą valdžios institucijomis rodo visuomenės tyrimai ir kiekvieno mūsų šeimyniniai pokalbiai prie pietų stalo.
Prieš ketvirtį amžiaus tikėjomės gerokai daugiau. Kurį laiką manėme, kad tiesiog patys per mažai pastangų dedame pasivyti išsivysčiusias Vakarų valstybes. Tačiau pastarųjų kelerių metų įvykiai verčia susimąstyti: ar patys mūsų mokytojai taip gerai moka visą politinio gyvenimo „medžiagą“?
Valdančiosios klasės grėsmė
Galima daryti prielaidą, kad kraštutinio nacionalizmo banga šiapus ir anapus Atlanto yra atskirties tarp didžiosios politikos ir visuomenės padarinys. Ne vienoje demokratiškoje šalyje per daugelį metų susiformavo nelabai demokratiškas politinis elitas, kurio nuotolis nuo jį periodiškai renkančiųjų tapo vis didesnis ir didesnis. Eilinių žmonių susidomėjimas šio „klubo“ veikla persikėlė išimtinai į žiniasklaidos reportažus, politikos tiesioginis kontaktas su visuomene apsiribojo keletu priešrinkiminių savaičių, kuomet net patys sąžiningiausi tautos atstovai privalėjo vaidinti nepamatuotų pažadų farsą.
Tikriausiai klausimas „ar toli nuo manęs yra valstybės (taip pat ir Europos apskritai) valdžia?“ yra tas matas, kuris gali parodyti populizmo ir „keršto“ balsų grėsmę. Kuo labiau nusivylę (ne konkrečia valdžia, bet valdžia apskritai) yra šalies ar sąjungos piliečiai, tuo didesnė galimybė, kad jie savo apmaudą išlies per vienintelį jiems suprantamą ir prieinamą demokratijos instituciją – visuotinius rinkimus. Tai, beje, ir matome.
Skęstančiųjų gelbėjimas…
Nebūtų prasmės dejuoti dėl susiklosčiusios situacijos, jei nesimatytų galimo jos sprendimo. Surašykime jį nuosekliai atgaline seka:
Visuomenė yra patenkinta valdžios institucijų veikla, nes jaučia jų atsakomybę ir gali daryti joms konkrečią įtaką.
Atskaitomumą ir įtaką politikams lemia didelis visuomenės aktyvumas, pilietiškumas ir domėjimasis šalies gyvenimu.
Šalies visuomenė yra pilietiška, nes gerai supranta valstybės gyvenimą, visų jos socialinių grupių interesus ir ateities lūkesčius.
Žmonės žingeidūs, aktyvūs ir dėmesingi, nes nuo pat jaunų dienų to išmoko savanoriaudami, dalyvaudami nevyriausybinių organizacijų veikloje, keliaudami svetur ir pažindami pasaulį.
Štai mes ir priėjome prie „Euroblogo“ savaitės temos: savanorystės ir jaunimo aktyvumo. Artimiausiomis dienomis tinklaraštyje pasirodys ne vienas įkvepianti ar susimąstyti verčiantis tekstas. Paskaitykite. Nes tai vadovėlis mums visiems. Dideli dalykai prasideda nuo kiekvieno iš mūsų.
Džiugas Paršonis
euroblogas.lt
Nuotrauka iš „Pixabay“
