Rudens vėjams pranašaujant šalnas, į žemę ateina tamsos, susikaupimo ir rimties metas. Metas, kurio pradžią pažymi prasminga ir šviesi šventė – Vėlinės. Jos metu lankome amžinybėn išėjusių mums brangių, artimų žmonių kapus ir viltingai degame žvakeles. Tikimės, kad jie girdi ir mato mus iš dangaus, kad artimųjų sielos globoja mus savo nematoma globa. Mintimis keliaujame į prisiminimas, susimąstome, kad ir mes šioje žemėj esame tik laikini svečiai.
Tačiau yra kapų, kurie Vėlinių dieną skendi tyloje ir tamsoje. Gal giminaičiai nebeturi jėgų, gal gyvena per toli, o gal jų pačių jau nebėra… Nemažai tokių vienišų kapų Jasiuliškių socialinės globos namų kapinaitėse. Kiekvienas kauburėlis – gyvenimo istorija. Vingiuota, skaudi, pamokanti. Ilgametis įstaigos vadovas apie kiekvieną randa ką papasakoti, visus pamini geru, šiltu žodžiu. Atrodytų, kas jam likimo nuskriaustieji, – juk svetimi. Bet savi… Gal čia ir turėtume stabtelėti ir pasimokyti žmogiškosios atjautos.
Visi kapai sutvarkyti, o pačios kapinaitės alsuoja ramybe. Tai socialinės globos namų darbuotojų ir gyventojų dėka. Tačiau artimųjų, kurie lankytų ir uždegtų žvakelę, – nedaug.
Gražia tradicija tapo LSDP Ukmergės skyriaus Moterų klubo bei kitų bičiulių iniciatyva Vėlinių išvakarėse aplankyti šias kapinaites ir pagerbti anapilin išėjusiuosius. Šiemet jau trečius metus ant kauburėlių sužibo žvakių šviesa, lyg kelrodis į amžinybę, lyg tiltas tarp praeities, dabarties ir ateities.
LSDP Ukmergės skyriaus informacija
