„Ant viršelio – kas? Visai jie išprotėjo – čia gi Čereškienė! Ne, nenormalu, nebeturi, ką viršeliui fotografuoti…“ – taip ir girdžiu. Tuos visus normalius žmones, reiškiančius savo normalią nuomonę.
Nė vienas nesuklydo: Čereškienė. Amžina, kaip pats laikas. Nesikeičianti, kaip nesikeičia tai, kas tvaru – lietaus garsas, akmens kietumas, grumsto trapumas, vėjo šuoras į veidą, topolio pūko lengvumas. Kaip nekinta tai, kas pažįstama: rožių kvapas, šokolado skonis, mėtinė dantų pasta, vilnonių kojinių šiluma.
Ką ji tokio padarė, kad apie ją reikia rašyti? Nieko nepadarė, kas keltų ovacijas. Visai nieko. Neparašė knygos auksintais viršeliais, nepastatė spektaklio pagal Žemaitę, nenusipirko baltos jachtos, neplaukiojo gondolomis Venecijoje ir nežino, kas apskritai ta Venecija – gal kokio gyvūnėlio vardas? Sulaukė 80-ties metų. Šlavė gatves. Augina daug kačių ir daug šunų, tarp kurių miega, kad per speigus nesušaltų. Kas rytą išeina iš namų, kad vakare sugrįžtų. Kasdien vis tuo pačiu pačios pramintu taku – nuo savo sodo namo, geležiniu tilteliu, permestu per upelį, tada šalikele iki miesto. 5 km pirmyn ir 5 atgal. Mažutė, susilenkusi, apsiavusi skirtingais batais. Su vežimėliu. Ir interviu su „viršelio veidu“ nebus. Nebus klausimų apie mėgstamiausią automobilį ir drabužių stilių.
Vieni šaiposi. Kiti rodo pirštais. Treti parduotuvėje traukia savo vaikus į šoną. Ketvirti demostratyviai užsiima nosį – Čereškienė nekvepia Chanel Nr.5.
Išplėškite puslapį. Nes dabar pasakysiu, kad Čereškienė – tai mes. Su savo gyvenimų vežimėliais.
Traukiame iš paskos: prikrautus nespalvotų prisiminimų nuotrupų. Kupinus laimių, kurias turėjome savo rankose ir paleidome, pažadų, kurių nesilaikėme, skausmų, kuriuos suteikėme, vilčių, kurias sudaužėme, dovanų, už kurias nepadėkojome, mirčių, kurių neapraudojome ir svajonių, kuriomis negyvenome. Galimybių, kurios mums buvo pasiūlytos, tačiau nedrįsome priimti. Neatvertų durų. Neatplėštų laiškų.
Stumiame prieš save: vis dedame, kas papuola po ranka, kaip akcijines prekes. Būtinai pašnairuojame, kas kito vežimėlyje. Savo šprotų skardinę pridengiame batisto nosinaite – geros manieros reikalauja. Stumiame sukauptus auksus ir sidabrus, užvaldyti nenugalimo reikalo krauti vis daugiau. Vieną ant kitos dėliojame reputacijas, karjeras, garbes ir tuščiagarbystes, ambicijas, įvaizdžius ir negebėjimą atleisti. Jau virsta per viršų, bet reikia. Rateliai klaiposi ir absoliučiai aišku, kad vežimėlis vieną dieną vis tiek parvirs ant šono. O tada jau reikės tik šešių lentų.
Ne iš Čereškienės reikia šaipytis. Iš savęs, nusipudravusių kvailių su vežimėliais. Nesugebančių priparkuoti jų šalikelėje ir pamėginti eiti be vakarykščio krovinio rytdienai. „Buvo“ nebepakeisi. „Bus“? Nebūtinai, nes gali ir nebūti. „Dabar“? Taip. Nei stumti, nei traukti. Gyventi.
Beje, „viršelio veidas“ Čereškienė turi vardą. Net keista, ane? Jos vardas Joana. Hebrajų kilmės, reiškiantis „Jahvės (Dievo) išklausyta, palaiminta“. Įsiklausykime į prasmę, jei dar žinome, kas yra prasmė.
Rasa Jakiūnaitė
Žurnalo VILKMERGE.LT medžiaga
