Daug kur kalbama, o ir patys bent kartą per savo gyvenimą esame kalbėję, apie sveiką gyvenimo būdą, mitybą, sportą. Bet dažniausiai kitiems, o ir pačiam sau, pasižadėjus: „Viskas, rytoj pradedu sportuoti…” tuo viskas ir baigiasi.
Šiandien kalbamės su greičiausiai visiems ukmergiškiams gerai pažįstamu Juozu Songaila, kuris žinomas ne tik kaip bėgikas, bet tituluojamas ir geriausiu barmenu Ukmergėje. Bet šį kartą kalbėsimės ne apie darbą, o apie sportą. J. Songailą beveik kasdien galima pamatyti bėgiojantį paupiu ar stadione. Jis ne tik veda sveiką gyvenimo būdą, bet ir dalyvauja įvairiuose renginiuose, kur vyksta bėgimas. Kaip kalba pats J. Songaila, jam labiau patinka dalyvauti bėgimuose, skirtuose ką nors atminti. Tuomet širdyje jaučia šilumą ir pasijunta dar didesniu Lietuvos patriotu. „Ypač džiugina kitų žmonių palaikymas, kai tave bėgantį sutinka kaimo žmonės, kapelos. Tuomet net ašaros akyse susikaupia”, – pasakoja J. Songaila.
J. Songailai bėgimas jau seniai tapęs ne sportu, bet gyvenimo būdu. Nors kadaise laikė bėgimą sunkiu ir nuobodžiu sportu, vėliau, pradėjęs gilintis į sveiką gyvenimo būdą, pabandė trumpas distancijas ir kaip pats sako „užsikabino”. Bėgioti pradėjo prieš 30 metų ir šio užsiėmimo nemetė iki šiol. Pradėjo nuo dabar atrodytų juokingų distancijų – 500 metrų, vėliau pamažu jas ilgino, kol galų gale buvo prabėgtas ir maratonas. Nors pats kitiems maratonų bėgti nerekomenduoja, nes tai jau sportas ne sveikatai.
Daugeliui matyt susidarė įspūdis, kad ukmergiškis bėga tik įvairiuose renginiuose, tuo tarpu sportinėse varžybose jo nepamatysi. Tačiau, pasak J. Songailos, jis dalyvauja ir sportiniuose bėgimuose, kurie vyksta beveik kiekvieną mėnesį. Tuose bėgimuose dalyvauja ir mėgėjai, ir profesionalai. Tenka ir užsienyje bėgti. Vienok bėgikui labiausiai įsimintini bėgimai buvo Lietuvoje: tai bėgimai skirti Dariaus ir Girėno žūties 75-ečiui ir 80-ečiui paminėti, Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms paminėti ir žinoma Baltijos kelio bėgimai. Tokie bėgimai reikalauja daug ištvermės, nes bėgimas visgi yra ištvermės sportas ir ne kiekvienas gali bėgti, ypač ilgus atstumus.
Šiais metais bėgime Baltijos keliui paminėti J. Songaila dalyvavo jau 11 kartą. Estafetinis bėgimas tęsėsi nuo Vilniaus iki Talino. Kiekvienas bėgikas turėjo įveikti per dieną po 30-40 km ir nesvarbu koks oras: ar lyja, ar kepina saulė. Bėgime dalyvavo pagrinde lietuviai, iš viso 27, vėliau prisijungė 12 latvių, 1 japonas ir 1 estas. „Šiemet bėgime dalyvavęs Japonijos ambasadorius Lietuvoje Toyoei Shigeeda kitais metais pažadėjo atvežti 9-10 žmonių komandą iš Japonijos”, – džiaugėsi tarptautiniu bendradarbiavimu ukmergiškis.
Ukmergiškis bėgikas Baltijos kelio dienos minėjimo proga taip pat norėjo perduoti ukmergiškiams žinią, kad nereikia dejuoti, kaip blogai gyvename. „Valdžių yra įvairiausių, ir blogesnių, ir geresnių, bet mes lietuviai norėjome laisvės. Tą laisvę kiekvienas suprantame kitaip, vieniems laisvė, tai pinigai, kitiems kelionės. Aš laisvę suprantu, kai žmogus laisvas, kai nieko nereikia bijoti ką nors pasakyti, kai gali keliauti kur nori. Matant kas vyksta 8 ir 17 val. Ukmergėje, kokie susidaro kamščiai, matant, kaip vyksta prekyba prekybos centruose, visada norisi paklausti žmonių: ar tikrai mes taip blogai gyvename, ar mes tokie alkani ir neapsirengę? Taip pat raginu daugiau judėti, bėgioti, važinėti dviračiu, plaukioti. Mažiau sėdėti automobiliuose ir prie kompiuterių. Mažiau dejuokime dėl pinigų ar dar dėl kažko, nes kai „suries” sunki liga, tik tada žmogus pajus, kad visos tos „nelaimės” yra nulis. Svarbiausia – sveikata”, – ragino daugiau judėti, o mažiau dejuoti J. Songaila.
Ukmergiškis bėgikas taip pat ragino prisijungti prie jo veiklos, nes dabar iš Ukmergės į bėgimus daugiausia važiuoja tik jis ir Medardas Džiovenis. „Norėtųsi, kad bėgimuose dalyvautų daugiau ukmergiškių. Smagiau bėgasi, kai žinai, kad bėgi ne vienas ar dviese, o žymiai daugiau. Prieš 20 metų Algirdo Blauzdžio dėka bėgimas Ukmergėje buvo labai išpopuliarėjęs. 1994-1996 metų bėgyje per metus Ukmergėje vykdavo net 5-6 bėgimai. Pagrinde pats bėgimo bumas ir prasidėjo Ukmergėje. Dabar kažkas juda, bet tik pavieniai. Bandėme įkurti bėgimo klubą, bet neatsirado norinčių bėgti,” – apgailestavo J.Songaila.
vilkmerge.eu
Plačiau žiūrėkite video reportaže
