„ Pirma reikia sukurti šimtus paukščių, verbų, sodų, kad įsisavintum augalų rišimo techniką. Tik tada imtis skulptūros“….
Gintautas Gavenavičius, 1960 – 2004 Iš albumo „Lino Mūka“
Dailės akademijos galerijoje Vilniuje, lapkričio mėnesį, buvo atidaryta retrospektyvinė skulptoriaus Gintauto Gavenavičiaus kūrybos paroda. Pristatytas solidus dailės albumas „ Lino Mūka“, kuriame Marijos, dailininko žmonos, rūpesčiu, į vieną vietą sutalpinti skulptoriaus Gintauto Gavenavičiaus įvairaus laikotarpio kūrybos darbai, atspindintys nueitą jo kūrybinės veiklos ir gyvenimo kelią. Dirbant su albumo tekstine ir vizualine medžiaga, kaip sakė Marija, teko ją uoliai lipdyti, siekiant konceptualumo, darnos tarp Gintauto parašytų eilių išdėstymo ir lino skulptūrų kūrybos komponavimo. Knygoje pirmuosius jo kūrybos žingsnius apžvelgė menotyrininkė Z.Žemaitytė, Ieva Pleikienė, vėlesnę jo kūrybos raidą – iškilus menotyrininkas Alf.Andriuškevičius, kurie atskleidė Gintauto Gavenavičiaus savitą dvasinį pasaulį.
Marija, atrinkusi įvairaus kūrybinio laikotarpio Gintauto kūrybos darbus į albumą, ištesėjo giliai tylų pažadą jam, pastatė Gintautui kūrybos paminklą, vertą pagarbos ir suvokimo, kad jis tapęs ne vienam iš mūsų originalaus ir įdomaus, kaip pabrėžė dailininkas prof. V. Antanavičius albumo pristatymo metu, dievdirbio, liaudies meistro ir profesionalaus skulptoriaus pavyzdžiu, lygintinu su Rokiškyje pagerbtu skulptoriumi L.Šepka. Reprezentacinis leidinys „ Lino Mūka“ siūlomas rinkti gražiausia 2009 metų knyga, tapusia svarbiu meno reiškiniu Lietuvoje.
Skulptorius Gintautas Gavenavičius, baigęs Kauno Stepo Žuko dailės technikumą, tarsi savo angelo sargo Marijos pastūmėtas važiuoti į Ukmergę, kur Marija susirado darbą po mokslų baigimo, tarsi bėgdamas nuo bohemiškos Kauno menininkų aplinkos, atrado savo kūrybinę nišą nusipirktoje sodyboje šalia Ukmergės. Tas spontaniškas jo, kaip skulptoriaus, ieškojimas savo dvasiai reikalingos medžiagos, kai medis jo nepavergė ir jam nieko daugiau nepapasakojo, netikėtai, galvodamas apie artimam žmogui originalios dovanos sukūrimą, ėmė ir supynė kažką panašaus į verbą iš augalų. Tai buvo stimulas, kibirkštis, įsidegti Gintauto fantazijai. Pirmosios respublikinės liaudies meistrų parodos (1984 – 1990), po to ir personalinės – Kaune, Ukmergėje. Nuolat ruošdamiesi Kaziukų mugėms, kiekvienais metais jis su Marija tam tikslui miškuose, pievose, ieškodavo skulptūroms medžiagos: augalų, po javapjūtės – lino ar šiaudų. Gimdavo figūrėlės, sodai ir verbos, tai buvo ir lietuviškumo, tautiškumo identiteto išraiška, kai Kaziuko mugėje susitikdavo menininkai, sovietiniais laikais puoselėję ir Lietuvišką trispalvę, ir Gedimino stulpus… Šis pirminis periodas keitėsi, nes daugėjant kūrybos darbų jie kito ir forma, ir turiniu.
Kito etapo pradžią nužymėjo sukurta iš kitų išsiskirianti skulptūra Didžioji pieta (1992), „Perkūno mitas“(1994), skulptūrų ciklas „Kryžiaus kelio stotys“ (1994).
Albino Kuliešio nuotr./Skulptoriaus kūriniai iš lino: „Didžioji Pieta“(1994), „ Kryžiaus kelio stotys“ (1994)
1994 metais į Ukmergės Dailės mokyklą, Birutės ir Audriaus Žilėnų kvietimu, atvykęs dailininkas Alf. Andriuškevičius, vėliau apsilankęs Gintauto ir Marijos sodyboje ir įvertinęs savitą dailininko kūrybą, parašė apžvalginį straipsnį kultūriniame laikraštyje „ „Šiaurės Atėnai“. Vėliau, laipsniškai plečiantis Gintauto pasaulėžiūrai ir mąstymui, gimsta brandžiausi jo kūriniai, kurie puošė retrospektyvinę parodą ir yra datuoti 2002 metais. Tada sukuriamos monumentalios kitaip išjaustos skulptūros „ Kryžiaus kelio stotys“, „ Pieta“ , ,Nukryžiuotasis“.
…Trikampio formose sukabinamos žmonių ir šventų figūrėlės, simboliškai rankomis laikantys kokį ženklą – tokiai kompozicijai jis surado temą, mintį. Po to, pažerdamas naujų formos raiškų: ženklų, tarsi jie perpasakotų tam tikrą istorijos dalelę, simbolizuojančią laiką ir mitologinius personažus. Tarkim, pasikartojantys karalių atributai ne naujiena matyti Gintauto skulptūrose. Figūrų rankose – kryžiai, lazdos, dažnai skulptūras jis apgaubta sukonstruota aureole…Teatriniai elementai, su iškeltomis rankomis ir patemptomis lūpomis, parodo tragizmą ar kančią.. Primena suaugusių lėlių teatro personažus. Šio skulptoriaus dėka, to amato pramoko ir Ukmergės dailininkai, vėliau pasukę abstrakcionizmo, simbolių ir ženklų dėliojimo iš lino pluošto, keliu, bandant juos derinti savo kūriniuose su metalu, oda, plastiku, medžiu…Pagarbos vertas priminimas tegul išlieka tiems, kurie organizuoja tuos plenerus. Jų sąžinės balsui atgimti. Knygos pristatymo metu muzikanto Petro Vyšniausko saksofonu sugrota muzikinė improvizacija pravėrė tą paslapčių sodo duris, o aktoriaus Petro Venslovo perskaitytas eilėraštis atskleidė Gintauto vidinį pasaulio talpumą. Jo kontempliuotas tekstas įtikina:
Suvalgyti norėjau… Naktinį dangų. Iškabinti šaukštu…. Žvaigždes visas. Pasiekiau! Suvalgiau…. Ir vis vien likau…. Alkanas.
Albino Kuliešio nuotr./ Marija Gavenavičienė, saksofonistas Petras Vyšniauskas, aktorius Petras Venslovas vakaro metu
Baltoje galerijos erdvėje, tarp gyvai atrodančių Gintauto Gavenavičiaus lino skulptūrų degančios žvakelės ant palangės – visus nuteikė išsikalbėjimui, pokalbiams ar prisiminimams apie šį menininką. Jis tarytum buvo šalia, apie jį prisiminė ir papasakojo fotografai iš Kauno, artimieji, Ginto sesuo Rasa, kuri pasakė: ak, kaip jis norėjo gyventi… Ginto sesuo prieš mirtį išgirdo brolio žodžius: mirsiu prieš Naujus, atsisėsiu ant debesies ir gliaudysiu saulėgrąžas, žiūrėsiu, kaip jūs ten apačioje gyvenat. Iš tikrųjų – Gintas mirė 2004 metų gruodžio 31 dieną vakare. Pasitvirtino jo žodžiai. Beje, jis gimė taip pat gruodžio mėnesį, 1960 metais….
Fotografas Arūnas Baltėnas, kuriam talkino jo kolega Kęstutis Stoškus, prisiminė, kaip sudėtinga buvo perteikti skulptūrų trapumą, jų medžiagiškumą ir grafiką. Tuo tikslu jie, Gintauto ir Marijos sodybos kluone, dviem parom sukonstravo savotišką fotomenę, kur vyko perfotografavimas daugelio skulptūrų, pasiskolintų iš privačių kolekcijų bei Ukmergės kraštotyros muziejaus. Marija prisimena: ji tik vežė skulptūras ir vežė fotografams, o jie, A.Baltėnas ir K. Stoškus, su subtiliu prisilietimu stengėsi įamžinti Gintauto kūrinius. Knygos sudarytojoms Ievai Pleikienei ir Marijai Gavenavičienei pavyko atskleisti skulptoriaus Dvasią. Tekstus redagavo Teresė Valiuvienė. O į anglų kalbą juos išvertusi Ignė Aidukaitė, praplėtė šios knygos „ Lino Mūka“ pažinimo ir švietėjiškas ribas.
Į dailės albumo pristatymą užsuko ir alpinistas Vl.Vitkauskas, ir fotomenininkas bei keliautojas P.Normantas, kurie buvo ir yra patys artimiausi Gintauto kūrybos gerbėjai. Apie Gintą prisiminė Ukmergės dailės mokyklos direktorė, keramikė Birutė Žilėnienė, kuri lig šiolei mena tą Marijos ir Gintauto Gavenaičių sodybo paslaptingą atmosferą. Skulptorių gyvai, prie vyno taurės ir dailininkės Laimos Dzigaitės paruoštos užkandėlės iš saulėgrąžų ir trupintos bei sukeptos duonos, prisiminė ir kiti ukmergiškiai bei svečiai, skulptorių Gintautą Gavenavičių, atradusį save augalų rišimuose, tose originaliose skulptūrose iš lino pluošto…
Dabar iš tikrųjų matyti Gintauto Gavenavičiaus brandus menininko talentas, jo kūryba įsiliejo į Lietuvos dievdirbių aukso fondą, o kūriniai gražiai susidėliojo knygoje „Lino Mūka“, kurios dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. Atėjo Skulptorius ir pasakė: pasaulį, kurį „suvalgyti norėjau, suvalgiau… ir vis vien likau… Alkanas“….
Albino Kuliešio nuotr./ Dailės akademijos galerija. Gintauto Gavenavičiaus paroda.
Albino Kuliešio nuotr./ Baltos salės kompozicija, „ Perkūno mitas“(1994)
Albino Kuliešio nuotr./Knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė su Marija Gavenavičiene
