„Mano mylimiausias, padedantis gyventi, susimastyti ir kurti laikotarpis gamtoje yra lietus. Atsiprašau, jog būtent dabar, svarbaus ir išskirtinio man įvykio metu, vakarėjančiame Vilniuje lyja. Manau, kad tai nesutrukdys mums, drauge su Modestu Pitrėnu ir jo diriguojamu orkestru, atlikti nuostabiausias užsienio žvaigždžių ir mano kūrybos dainas. Džiaugiuosi, jog pirmą kartą koncertuoju su tokiu gausiu artistų ir muzikantų kolektyvu“. Daugiau nei pusvalandį užtęsusi koncerto pradžią, lyjantį 2016-ųjų liepos pabaigos vakarą, Valdovų rūmų kiemelyje, kritikams, gerbėjams, draugams ir šiaip užklydusiems kalbėjo paprastutė, džiazo vokalo prima – Justė Arlauskaitė-Jazzu.
Atrodo, kad po skėčiais ir įvairiausių apdangalų nuo lietaus pasislėpusių klausytojų minioje, į jos žodžius niekas nesureagavo. Nevyptelėjo, nesušvilpė ir nenušvilpė festivalio „Midsummer Vilnius“ renginių ciklą tęsiančios, jautrios, savimi pasitikinčios, vėluojančios sielos. Pasirodo, žiūrovai, net ir išbuvę perteklinį laiką įtampoje, merkiami lietaus, nei įprasta buvo kantresni, šildėsi susitikimu su Juste plazdenančiose sielose ir laukė kas jungia ir vienija.
Nors dviejų dalių koncerto įžangoje, pakiliai muzikinę uvertiūrą atlikęs Pitrėno orkestras ėmėsi vaikyti debesis, tik ji, išlauktoji Jazzu, juoda tunika prie mikrofono priartėjusi, privertė ne tik įkyrų lietų, bet ir visus gerbėjus nebejausti lietaus, nebesikankinti. Išgirdome kažką seniai, seniai užmiršta, liaudiška, į paribius nustumta – „Skriski skriski Lietuvėlėn / Tu gandreli, tu gandreli baltas“. Džiazo ledi atliekamoje dainoje derėjo šiuolaikinis vokalas, išgyventas tėvynės šauksmas, kuo puikiausiai atlikta folkbaladė. Nepakartojama vokalistės žaismė ir aukšto balso registras smalkstė it perkūnas. Po pirmos atliktos dainos ovacijų, įsijautusi Justina ėmė skristi toliau, nuo vienos vokalo partijos prie kitos, kartu su lietumi. Tarytum magnetas traukė prie savęs, to nepakartojamo širdies balso, stengėsi pakelti virš debesų. Į pasaulinės klasikos ir elektroninio techno muzikos pasaulį. Stebėtina, kiek daug atspalvių jos vokalinės raiškos erdvėje: Joplin, Hauston, Pink, Adele tembrų atspalviai liejosi į gerbėjų sielas.
Ką jau bekabėti apie moderniuosius Leon Somov ir Jazzu mega topus: „Po mano oda“, „Lover than the ground“, „Apie viską, apie nieką“ niūniuojančius, žodis į žodį tekstus atkartojančius, jaunuosius klausytojus. Visi laimingi, tiesiog suskleidę skėčius ir pasinėrę į atsivėrusį lietingojo vokalo žavesį. Puikiai pasirengę judesiui, netgi choreografinei improvizacijai, kartu su dainuojančia, antroje programos dalyje suknelę pakeitusią Justina ir diriguojančiu Modestu. Pasirodo, ir maestro išraiškingi judesiai į dainos taktą bei valdymas muzikuojančių orkestrantų kėlė nuostabą. Lengvučiai plastiški dirigento lazdelės mostai rodė, kad scenoje yra lygiavertis vakaro šeimininkas, kuris drauge su Jazzu ne tik kurė, bet ir atnešė sėkmę.
Po koncerto, įžūliam lietui tebesitęsiant, niekas nenorėjo skirstytis. Daugelis liko sužavėti Justės Arlauskaitės dainų lietaus, nuo vokalinės klasikos iki moderno. Publikai nesiskirstant, sugrįžusi Jazzu dar kartą atsivėrė kiaurai permirkusiems, bet laimingiems: „Ką tu su manim darai?“, drauge su ja, šėlo ištikimieji gerbėjai.
Antrasis, muzikinio tandemo Jazzu ir Modestas koncertas įvyko Klaipėdoje, rugpjūčio pradžioje, pliaupiant įkyriam, bet mylimam lietui…
Vytautas Česnaitis
