Pasaulį vis labiau neramina teroristiniai veiksmai, atliekami religijos vardu. Žiniasklaida praneša apie vis naujus išpuolius. Visus sukrėtė ir kunigo nužudymas bažnyčioje Prancūzijoje. Galime tik ramintis, kad pas mus tokie konfliktai nekyla ir, viliuosi, artimiausiu metu neįvyks. Tačiau matydami šiuos įvykius pasigilinkime bendrai į religinės pakantos esmę. Pas mus tikrai nesigriebiama nei šautuvų, nei peilių dėl savo religinės „tiesos“ įrodymų, bet minties lygmenyje tos tikrosios pakantos kitaip mąstančiam, turinčiam kitokią pasaulėžiūrą tikrai pritrūksta. Kai kurie krikščionys su didžiausia pagieža atsiliepia apie „pagonis“, tuo pačiu atsilygina ir „pagonys“. O gal galime visi ieškoti religijose žmogiškumą jungiančio pagrindo ir dieviško įkvėpimo kasdienybei?
Garsus sociologas Maksas Vėberis (Max Weber) prieš šimtmetį išsamiai analizavo religijos įtaką visuomeninei raidai, kad ji arba skatina imtis veiklos, atsakomybės, kūrybos, išminties, arba priešingai – skatina pasyvumą arba net aktyvią neapykantą. Amerikiečių psichologas ir filosofas Viljamas Džeimsas (Williams James) (1842-1910) išsamiai tyrinėjo religinių patirčių įtaką žmogaus gyvenimui, teigiamiems pokyčiams, likimo posūkiams, kad „aukštumų išgyvenimai“ (ar tai būtų religiniai ar gyvenimiški) turi didelę reikšmę žmogiškumo išsiskleidimui.
Lietuvoje vyrauja bent jau formaliai save laikantys katalikais, tačiau kitų pasaulėžiūrų atstovų taip pat yra nemažai: ar tai būtų kiti krikščionys, ar kitų religijų ir pasaulėžiūrų išpažinėjai, ar visiškai religiškai netikintys, bet palaikantys humanizmo vertybes. Didelio priešiškumo tikrai nėra, bet tam tikro nepakantumo tikrai pasitaiko.
O vis dėlto norisi ieškoti tų visas religijas jungiančių gerų gijų pagrindo, nes ir iš krikščionių pusės pasitaiko mąstymo siaurumo, kai visose kitose religijose įžvelgiamas demonų knibždėjimas, o „pagonys“ krikščionybę pažįsta tik per „kryžiaus žygių“, inkvizicijos prizmę.
Kiekviena religija yra Dievo ieškojimas. Ir visiškas nesusipratimas skubant teigti, kad kas ieško, būtinai paklius į pinkles, „suras“ tik velnio melą, fanatizmą. Kita vertus, neturi logikos populiarūs pasakymai: „Visos religijos veda į Dievą“ , „Skirtingi keliai į tą patį Dievą“. Gali vesti į Dievą, bet gali ir į neapykantą, tamsumą, vergystes, žudynes, terorizmą. Kiekviena religija turi savą Dievo sampratą, praktikas, atsakymus į pagrindinius gyvenimo prasmės ir tikslo klausimus. Vienose religijose dievams buvo aukojami žmonės, kitos religijos, pasaulėžiūros net neturi aiškios asmeniško Dievo sampratos. Tačiau visose galime matyti filosofinį kelią, ieškojimą ir, norėčiau tikėti, vienokį ar kitokį tikrojo Dievo-Meilės-Tiesos bent apgraibomis suradimą.
Jei žiūrint ir iš krikščioniško taško (ką kai kurie krikščionys ignoruoja) – pakantumo pagrindą bei galimybę ir kitose religijose surasti Dievą viltį duoda apaštalo Pauliaus kalba Atėnų areopage bei jo pasakyti žodžiai filosofams: „…kad žmonės ieškotų Dievo ir tartum apgraibomis Jį atrastų, nes Jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų. Juk mes Jame gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 26).
Ar leistina kritika religijų atžvilgiu?
Pirmiausia reikia iškelti keletą klausimų: ar iš vis leistinas kritiškas ir nešališkas religijų tyrinėjimas? Ar įmanomas dialogas, pagarba, bendras darbas žmogaus, visuomenės labui, išlaikant savo skirtumus? Ar sveikas kritiškumas vieniems kitų atžvilgiu nepaneigia pagarbos principo? Pradėsiu nuo savęs – ar galimas kritiškumas krikščionybės atžvilgiu? Kritiškas ir analitinis žvilgsnis krikščionybės atžvilgiu ne tik kad galimas, bet ir būtinas: analizuoti pirminius šaltinius – tekstus ir žodinę tradiciją, istorinę plėtotę, kokias įtakas jai padarė kitos pasaulėžiūros ir istorinis laikmetis, ar neprarado pirminių savo šaknų, esmės?
Kai kas gali susidaryti siaurą vaizdą atsižvelgdami tik į tam tikrą krikščionybės istorijos epizodą ir vartoti tik terminą „karingoji krikščionybė“. Ar už tokią nuomonę reikia baisiausiai pasipiktinti ir jos autorių siekti nužudyti? O gal geriau toliau diskutuoti ir išsiaiškinti visas aplinkybes, priežastis, skaičius. Kritiškas žvilgsnis religines pažiūras tik išgrynina, apsaugo nuo fariziejiškumo, neleidžia visko sudėti į vieną katilą ir iš skirtingų komponentų sudėlioti religijų mišrainę. Kritiškumas parodo vienos ar kitos religijos gerąsias ir blogąsias puses, saugo nuo išsigimimo, fanatizmo.
Kad ir kaip laikantis pagarbos principo, vis vien negalima pateisinti tokių „religinių įsižeidimų“, kai vien istorinių faktų ar citatų paminėjimas sukelia isterišką pyktį – tai pavadinama religinių jausmų įžeidimu. Gal istorikai, religijotyrininkai negalės viešai pristatyti medžiagos, pagrįstos istoriniais šaltiniais? Tokia situacija susiklostė prieš 10 metų, kai 2016 m. popiežius Benediktas XVI kalbėjo Vokietijos universitete, kuriame jis pacitavo viduramžių filosofą, kritikavusi pranašą ir karvedį Mahometą. Ir jo kalba sukėlė pasipiktinimo audrą.
Buvusi krikščioniška Europa – sekuliari, ji taps islamiška?
Europa – krikščioniška, sekuliari ar islamiška? Europoje jau keli dešimtmečiai sparčiai daugėja musulmonų – skaičiai, sociologinės prognozės iškalbingos. Kai kas seniai manė, kad jie bus integruoti į sekuliarią Europos pasaulėžiūrą ir priims demokratiškas normas. Tačiau net Turkijos pavyzdys rodo, kad su demokratija šios kultūros žmonėms sunkoka. Savo įsišaknijusias pasaulėžiūras jie atsiveža ir į Europą. Demokratija – tai ne visų lygi valdžia. Demokratija tai – daugumos valdžia. Kas tada, kai musulmonai kai kuriuose Europos regionuose bus ne ženkli mažuma, bet bent neženkli dauguma? Jie sieks išlaikyti demokratišką, sekuliarią (jau nekalbu apie krikščionišką) visuomenės sanklodą? Pasigilinus į islamo ištakas, istoriją, mentalitetą – mažų mažiausiai tenka tuos suabejoti.
Jokių būdu negalima į kiekvieną islamo išpažinėją žiūrėti kaip į potencialų teroristą ar pačią musulmonų religiją įvardinti kaip terorizmą skatinančią pasaulėžiūrą. Tačiau matyti istorinius aspektus būtina: jei krikščionybė pirmaisiais amžiais labai sparčiai plito idėjiniu pagrindu (ją skelbiant įtikinimo būdu), tai islamas nuo pat pradžios pasižymėjo kariniais užkariavimais ir prievartiniu atvertinėjimu į islamą (kas paskui nesvetima pasidarė ir krikščionybei). Pirmaisiais šimtmečiais krikščionių vadovai tapdavo kankiniais už taikų savo įsitikinimų skelbimą, tuo tarpu pirmieji islamo vadai vieni kitus nužudydavo kovoje dėl valdžios. Tai yra tiesiog istorija. Gilintis į teologinius skirtumus ir niuansus būtų labai daug erdvės – tie akcentai sudaro tam tikras paskatas kai kurių pavienių asmenų ekstremistiniams, teroristiniams veiksmams.
Tačiau, nebūnant naiviems dėl atvykėlių lengvos integracijos, vis vien turime ieškoti to bendro žmogiškumo pagrindo religijose. Viena mintis, pirmiausia taikoma pačių krikščionių vienybei skatinti, bet ji tinka ir žymiai platesniam kontekstui: „Būtinuose reikaluose tebūnie vienybė, abejotinuose – laisvė ir visuose – meilė“. Kiekviena religinė apraiška, kuri pasisako prieš elementarų žmogiškumą, skatina žiaurumą – tikrai neturi būti toleruojama. Tačiau daugelyje religijų galime pamatyti tą bendrą tiesos ir meilės ieškojimą.
Knygoje „Malda pasaulio religijose“ jos autoriai Denise Ladner Carmody ir John Tully Carmody apie visų religijų bendrą maldos patirtį rašo: „Malda yra neišsenkantis šaltinis ir aplinka analogiškai vaizduotei. Panardindama žmogaus dvasią į dangiškosios Dvasios vandenyną, į bekraštį dieviškosios esaties slėpinį, malda išlaisvino žmogų ir paskatino jį patirtyje ieškoti galutinės prasmės. Įsigilinę į save, žmonės aptinka menkų ir kankinančių, didingų ir pakylėjančių dalykų. Nuolat tai darydami, jie ieško Dievo, galutinės tikrovės, kuri išlaikytų jų gyvenimus prasmingus“.
Pasakyti, kad religijos reikšmė šiandieniniame pasaulyje yra išnykusi, būtų visiškas nesusipratimas, tad tikros pagarbos, skirtingų patirčių pažinimas, jų taip pat ir kritiškas vertinimas bus dar aktualesnis pasitaikančio nepakantumo apsuptyje. Dialogas būtinas. Tam pasitarnaus puoselėjama pagarbos ir kritinio mąstymo kultūra.
Juozas Dapšauskas, Sveikatingumo metų iniciatorius
