Vasara – toks metų laikas, kai norisi nors trumpam pabėgti nuo įprastinio miesto šurmulio ir triukšmo. Vasarą nuvilnija visa virtinė švenčių, kviečiančių pasidžiaugti galimybe pabūti kitoje aplinkoje, pabendrauti su senais bičiuliais, susipažinti su naujais. Rajono literatų draugija kasmet įsijungia į tą virtinę, organizuodama tradicinę poezijos šventę „Prie naktigonės laužo“.
Šitokie literatūriniai susitikimai paprastai vyksta ne mieste. Stengiamasi, kad išvykę į įvairius rajono kampelius draugijos nariai, šventės svečiai susipažintų su vietos bendruomene ir kartu išgyventų nemažai malonių akimirkų. Užpernai viešėta Šešuoliuose, pernai kraštiečio rašytojo Petro Vaičiūno 125-osios gimimo metinės minėtos Jogvilų kaime, o šiemet rinktasi medum ir žolynais kvepiančiuose Daumantiškiuose. Pakviesti pamąstyti apie gamtos suklestėjimo tarpsnį, kai žmogui kalba rasa ir žolynai, kai susiduriama su ypatingu reiškiniu- ilgiausia metų diena ir trumpiausia naktim, šventės dalyviai susidomėję klausėsi poetės Janinos Audzijonienės eilių, skelbiančių šventės pradžią. Šios kūrėjos sodyba svetingai sutiko ir priėmė visus: skaitančius savo kūrybą, dainuojančius bei jų klausančius.
Tradicinės Ukmergės krašto literatų šventės paantraštė buvo tokia: „Deivės Rasos viešnagė Daumantiškiuose“. Šiuo renginiu įsijungta į Ukmergės rajono nevyriausybinių organizacijų projektus, siekta puoselėti krašto etnokultūrą ir įsilieti į Vietos bendruomenių metams skirtų veiklų kontekstą. Lietuvių mitologijoje Rasa (Rasytė) yra vasaros žalumynų ir gėlių deivė, Kaupolės ir Kaupoliaus dukra ( žodis „kupoliauti“ reiškia „rinkti žolynus“). Sakoma, kad būtent Rasai priskirta galia atgaivinti vasaros saulės nualintą augaliją. Iš mitologinio konteksto į kaimo gyvenimo realybę sugrąžino pagarbos aukštaitiškai tarmei pilnos Kazio Bradūno eilės:
„Žvilga rasos anta baro
Tatato tatato
Lauke kalne anta baro
Sidabro
Atapučia šaltas vėjas
Tatato tatato
Ataneša debesėlį
Sidabro“.
Grįžę prie rasos kasdienės, suvilgančios pailsusias kojas, po darbų žadančios atgaivą, susirinkę į šventę žmonės klausėsi svečių poetinio žodžio ar dainos. Pirmasis savo mintimis pasidalino Pabaisko Švč. Trejybės ir Pašilės Šv. Barboros parapijų klebonas Rimantas Laniauskas. Gausų Anykščių literatų būrį pristatė ukmergiškių mylimas ir gerbiamas poetas Algirdas Ražinskas, daug metų gyvenantis Anykščiuose, bet širdyje likęs ukmergiškiu, skambėjo bardo Vidmanto Plėtos atliekamos dainos. Poeziją skaitė kūrėjai iš Vilniaus ir Alantos. O paskui atėjo ukmergiškių literatų eilė. Vieni iš jų šventės dalyviams gerai pažįstami, kiti- mažiau, buvo čia ir pirmąkart tokiuose skaitymuose dalyvaujančių. Jų mintis pratęsė gitaros melodija ir malonus Česlovo Talačkos iš Sukinių balsas.
Draugiški, nuoširdūs, šilti Daumantiškių kaimo žmonės, svečiai iš Pabaisko ir Ukmergės literatams bei dainininkams negailėjo plojimų. Tikra jų audra palydėjo sveikinimus ir linkėjimus vienam iš draugijos senbuvių- poetui Gintautui Vincentui Stankaičiui, šventės išvakarėse pažymėjusiam gražų gyvenimo jubiliejų. O vakaris vėjas ir nenuoramos paukščiai, sukę ratus virš galvų, skraidino į Ukmergę Jubiliatui skirtus gerus žodžius, nuoširdžias šypsenas. Jo poeziją skaitė energinga šventės rengimo talkininkė Gina Pažiūrienė, kuri su kitais Pabaisko seniūnijos darbuotojais daug kuo prisidėjo, kad šventė būtų miela visiems dalyvavusiems joje. Ukmergės literatų draugijos nariai džiaugėsi atradę tokius geranoriškus projekto partnerius. Dėkingumo pilnomis širdimis bendrauta su vietos gyventojais, talkinusiais tvarkant gerosios Janytės sodybos teritoriją, patyrusią birželio vėtrų siautulį. Didžiulio medžio šakos, nevaldomos stichijos nublokštos ant žemės, virto ypatingo kaitrumo laužo liepsnomis. Prie to laužo gurkšnota žolelių arbata, šnekėta apie literatūros vingius ir kultūrinio gyvenimo tėkmę, dalintasi naujais sumanymais. Ir daug dainuota- apie žydinčią gėlę ir plaukiantį rugį, apie meilę ir ilgesį, apie bičiulio palaikantį petį.
Anot Vydūno, vasaros saulėgrįžos metas siejamas su vilčių ir lūkesčių išsipildymu. Šiemet jis paminėtas Daukniūnuose. Ten, kur šviečia šviesios močiučių skarelės, kur galima susikalbėti šypsena ar apkabinimu, kur prie kelio šventės kryptį nurodo ukmergiškių tautodailininkių Reginos ir Astos „patupdytas“ drugelis. O rajono literatai augina naujos šventės laukimą.
Ukmergės literatų draugijos pirmininkė Rita Gelūnienė
Albino Kuliešio nuotraukos
{youtube}e8-QXanFfKs{/youtube}
{eventgallery event=’114660006053230309490@6306555570622433585′ attr=images mode=imagelist max_images=16 thumb_width=50 }
Giedrės Šuminskaitės/vilkmerge.lt nuotr. ir video
