Ketvirtosios Vaitkuškio dvaro savininkų Kosakovskių kartos atstovas grafas Stanislovas Kazimieras (1837 – 1905) pasižymėjo ne tik moksliniais darbais tyrinėjant heraldiką ir bajorų šeimų genealogijas, nemažais pasiekimais fotografijos darbuose, bet ir visuomenine veikla gimtajame krašte – Ukmergės apskrityje.
Įprastai Vaitkuškio dvaro rūmuose Stanislovas Kazimieras gyvendavo nuo gegužės iki spalio, likusį metų laiką leisdavo Varšuvoje. XIX a. aštuntojo dešimtmečio viduryje, dėl šeimyninių aplinkybių, jis Vaitkuškyje neišvykdamas pragyveno kelis metus ir pamažu įsitraukė į visuomeninę veiklą Ukmergės apskrityje. Nuo 1876 m. birželio iki 1885 m. jis ėjo Ukmergės apskrities taikos teisėjo pareigas, todėl ilgainiui, grafui dažniau būnant Vaitkuškyje, vis glaudesni darėsi jo ir apskrities elito ryšiai, tad nenuostabu, kad 1879 metais, pirmųjų liberalesnių rinkimų metu, S. K. Kosakovskis buvo išrinktas tuometinės Ukmergės miesto savivaldybės – Miesto Dūmos vadovu, taip vadinamu „Miesto Galva“. Tai, kad aristokratijos atstovas buvo išrinktas miesto savivaldybės vadovu, buvo retas, bet ne unikalus įvykis – taip pačiais metais Telšių Miesto Galva tapo kunigaikštis M. Oginskis.
Autoritetingas ir tituluotas Miesto galva suteikė savivaldybei solidumo, o jo plačios pažintys ir ryšiai labai palengvindavo miesto reikalų tvarkymą. Pats grafas į savo pareigas žiūrėjo rimtai ir pilietiškai, kuriantis Miesto Dūmai už savo lėšas pirko kanceliarines priemones, inventorių, jo lėšomis buvo pagamintas savivaldybės antspaudas.
Triūsdamas miesto labui, S. K. Kosakovskis mėgino išspręsti ir vieną jam pačiam, kaip Vaitkuškio dvaro savininkui, svarbią problemą. 1872 metais Vaitkuškis (Pašilė) buvo pavadintas miesteliu ir apdėtas miestelių mokamu nekilnojamo turto mokesčiu. Nors mokestis nebuvo didelis, tačiau grafui atrodė, kad jis yra neteisėtas. Todėl vos tapęs Miesto Galva, 1879 m. jis kreipėsi į Rusijos imperijos finansų ministeriją, tvirtindamas, kad Vaitkuškis yra ne miestelis, o kaimas ir reikalaudamas tą mokestį panaikinti. Kaip Miesto Galva jis į valdžios užklausimą atsakė, kad Vaitkuškio nėra Ukmergės apskrities miestelių sąrašuose. Po kelių metų tyrimų, 1884-aisiais, Kauno gubernijos valdžia vis tik jau buvo nusprendusi, kad Vaitkuškis yra ne miestelis, bet kaimas. Tačiau galutinai šio klausimo S. K. Kosakovskiui išspręsti nepavyko. Kauno gubernijos gyvenviečių 1903 m. sąraše minimi du Vaitkuškiai: miestelis (dabartinis Ukmergės priemiestis Pašilė) ir dvaras, abu su beveik vienodu gyventoju skaičiumi. Tad nekilnojamo turto mokestį, nors ir mažesnį, grafui teko mokėti.
Dėl nuolatinių reikalų Varšuvoje ir kitur, S. K. Kosakovskis laikėsi atokiau nuo kasdieninio savivaldybės darbo bei dažniausiai pavesdavo jį patyrusiam administratoriui, pavaduotojui Anuprui Petelčicui. Pavyzdžiui, 1879 metais S. K. Kosakovskis pirmininkavo tik dviejuose posėdžiuose iš aštuonių. Vėliau jo pirmininkaujamų posėdžių skaičius padidėjo – 1882 metais jis pirmininkavo 4 posėdžiams iš įvykusių dešimties. Be eilinių, įprastų klausimų (mokesčių paskirstymas gyventojams, gatvių grindimas, apšvietimas ir kt.) pirmininkaujant Miesto Galvai svarstytas ir ypač svarbus miesto savivaldai klausimas – pastato, skirto miesto administracijai ir Našlaičių teismui patalpinti, statyba. Iki tol miesto valdžia ir teismas patalpas nuomodavosi. Paskutinė nuomos sutartis 1879 – 1883 m. laikotarpiui buvo sudaryta su Kliačkos įpėdiniais, mokant jiems į metus 300 rublių nuompinigių. 1882 m. liepos 12 d. Ukmergės Miesto Valdyboje, pirmininkaujant Stanislovui Kazimierui Kosakovskiui, svarstytas siūlymas, kad miesto valdžią būtų galima patalpinti miesto centre, priešais paradinę aikštę esančiame „miesto name“, jo kairiojoje pusėje pristačius penkių sieksnių (apie 10,5 metro) ilgio ir tokio paties pločio mūrinį fligelį ir medinę daržinę kurui kieme. Minėtasis „miesto namas“ – buvusi kareivių areštinė (hauptvachta), mūrinis 6 sieksnių (apie 13 metrų) ilgio, vieno aukšto statinys, pastatytas 1820 metais. XIX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje joje veikė Ukmergėje dislokuotos 28 artilerijos brigados 4-osios baterijos dirbtuvės, o po 1877 metų miesto gaisro pastatas buvo perduotas miesto žinion. Kadangi šalia hauptvachtos laisvos miesto žemės nebuvo, nutarta kreiptis į kaimyninių sklypų savininkus su siūlymu perleisti žemę miestui. Miesto valdyba pavedė matininkui – taksatoriui Kliorinui parengti būsimo pastato projektą ir statybos darbų sąmatą, sumokant jam už šį darbą 15 sidabro rublių. Kliorinui atlikus darbus, paaiškėjo, kad statybos darbų kaina yra 2038 rub. 50 kap. Projektą ir sąmatą Miesto Valdyba nutarė perduoti Miesto Dūmos svarstymui, kuri 1882 metų liepos 14 d. savo posėdyje nutarė „leisti Miesto Valdybai statyti pastatą pagal pateiktą planą ūkine tvarka iš miesto lėšų“. Statybos darbų eigą turėjo stebėti 4 Dūmos nariai, vadovaujami Miesto Galvos grafo Kosakovskio. Taip pat nuspręsta „statybą pradėti nedelsiant, taip apskaičiavus laiką, kad pastato sienos ir stogas būtų užbaigti iki rudens“.
Statybos metu 10 Miesto Dūmos narių pateikė Miesto Valdybai pareiškimą, svarstytą rugsėjo 1 d. vykusiame Valdybos posėdyje, kuriam pirmininkavo Miesto Galva. Tuo metu statomo pastato sienos jau buvo baigtos mūryti, todėl pareiškimo autoriai siūlė, jog „miestui naudinga be statomo priestato padaryti dar ir antrą aukštą tiek senajame pastate, tiek ir naujajame priestate“ bei siūlė šio pasiūlymo svarstymui sušaukti skubų Miesto Dūmos posėdį. 1882 metų rugsėjo 6 dieną įvykusiame Dūmos posėdyje, pirmininkaujant S. K. Kosakovskiui, ir buvo svarstytas klausimas susijęs su antro aukšto statyba „miesto name, skirtame patalpinti Miesto Dūmai, Miesto Valdybai ir Našlaičių Teismui“ bei nutarta „leisti Miesto Valdybai minėtame name pastatyti antrą aukštą ūkiniu būdu“.
Kaip jau minėta, laisvos žemės statyboms apie buvusią hauptvachtą miestas neturėjo, todėl nuspręsta miesto naudai nusavinti šalia esančius A. Braudės ir B. Jankelzono sklypus, atitinkamai 37 ir 33 kvadratinių sieksnių ploto (168 ir 150 kv. m.). 1882 metų spalio 29 d. Miesto Valdyboje, pirmininkaujant Miesto Galvai, buvo nutarta A. Broidei sumokėti po 3 rublius už kiekvieną kvadratinį sieksnį, o B. Jankelzonui paskirti panašaus dydžio sklypą jo prašomoje vietoje Vilniaus gatvėje. Šis Miesto Valdybos pasiūlymas turėjo būti svarstytas lapkričio 8 d. posėdyje, bet į jį susirinko pernelyg mažai Dūmos narių, tad posėdį teko atidėti. S. K. Kosakovskis nedelsdamas išsiuntinėjo Dūmos nariams kvietimus atvykti į sekantį posėdį, numatytą lapkričio 17 d., pridurdamas, jog minėtas nutarimas dėl sklypų bus svarstomas nepaisant susirinkusių Dūmos narių skaičiaus ir kvorumo. Svarbu pastebėti ir tai, jog įprastai S. K. Kosakovskis savivaldybės dokumentus pasirašinėdavęs „Miesto Galva Grafas Kosakovskis“, šį kartą prisiminė ir savo titulą, pasirašęs kvietimus „Miesto Galva Imperatoriškųjų Rūmų Kamerheris Grafas Kosakovskis“. Šios smulkios švelnaus spaudimo Dūmos nariams detalės vaizdžiai byloja apie S. K. Kosakovskio nuostatas, apsisprendimą ir įtaką miesto valdžiai svarstant šį, savivaldybės pastato statybos, klausimą.
Tad galima konstatuoti, jog gana aktyviai kuruojant Ukmergės Miesto Galvai, imperatoriškųjų rūmų kamerheriui grafui Stanislovui Kazimierui Kosakovskiui ir atsirado Ukmergės savivaldybės administracinis pastatas be didelių pakitimų išstovėjęs iki XX a. septintojo dešimtmečio. Gaila, bet plytų mūro, centrinės simetrijos, kukliais plytų dekoro elementais puoštas pastatas, kurio fasado centre buvo patalpinti skaičiai 1883, žymintys jo pastatymo laiką, pranyko tinko apvalkale, pristatant šiam pastatui trečią aukštą ir paverčiant jį neišraiškingos sovietinės architektūros dėžute, vienok, sienų mūro storiui ir pirmojo aukšto langų formai vis tik primenant apie šio pastato ištakas bei Stanislovo Kazimiero Kosakovskio vaidmenį jo atsiradime.
Tenka pastebėti, kad naujajame pastate Miesto Dūma posėdžiavo neilgai. Stanislovo Kazimiero Kosakovskio įpėdiniai, Miesto Galvos, nutarė, kad bus pelningiau pastatą nuomoti įvairioms valdžios įstaigoms (pavyzdžiui Taikos teisėjams), patiems toliau nuomojantis patalpas privačiuose pastatuose, taip miesto biudžetui kasmet sutaupant po kelis šimtus rublių. Gal tai ir pagirtinas bei sektinas taupumo pavyzdys, bet tai jau kita istorija.
Šaltiniai:
„Lietuvos TRS urbanistikos paminklai“ kn. 10, V. 1987 // A. Miškinis „Ukmergė“ p. 52
J. Mulevičiūtė „Vaitkuškis. Grafas Stanislovas Kazimieras Kosakovskis (1837 – 1905) ir XX amžiaus mėgėjų fotografija“ K. 2015 p. 19-20
„Istorija“. Lietuvos edukologijos universitetas. Mokslo darbai. 2013 Nr. 3// A. Astramskas „Ukmergės dūmos veikla ir pilietiškumo raiškos savivaldoje lygmuo“ p. 35, 37
„Polski Słovnik Biograficzny“ t. XIV Wrocław-Warszaw-Kraków 1968-1969 s. 287-288
„Алфавитный список населенных мест Ковенской губернии“ Ковна 1903 с. 83
Kauno apskrities archyvas f. 49 ap.1 b.10592 l. 1,10, 16, 21-24
Lietuvos valstybės istorijos archyvas f. 1569 ap. 1 b. 2292 l. 1-14
Lietuvos valstybės istorijos archyvas f. 1569 ap. 1 b. 2296 l. 49, 54, 61
Ukmergės kraštotyros muziejaus muziejininkas Raimondas Ramanauskas
w.mobipictures.com/www/wojtkuszki.eu/lt/joomgallery/archiwum-kossakowskich portreto nuotrauka
