Pristatant Ukmergės žydų paveldą kalbėta ir apie žydų istoriją Ukmergėje, žydų papročius ir maistą. Pristatome keletą faktų, nuskambėjusių žydų paveldo pristatyme. Ukmergės miestas, anksčiau vadintas Vilkmergė arba Vilkomir, minimas nuo XIII a. Nors nemažai autorių mini Ukmergę turėjus savivaldos teises nuo XVI a., tačiau tik 1791 – 1792 m. siekiant didinti savivaldžių miestų skaičių, suteiktos net 74 magdeburginės privilegijos – tarp jų ir Ukmergei. Taip Ukmergė gavo savivaldą.
Ukmergė vystėsi kaip svarbus prekybos ir administracijos centras iki Šiaurės karo pradžios 1700 m. Anksčiau, 1654 – 1667 metų karo metu, 1656 metais Ukmergę buvo užėmę švedai. Miestas smarkiai nukentėjo. Karo padarytus nuostolius rodo ir pasikeitusi miesto gyventojų nacionalinė sudėtis.
Manoma, jog būtent po švedų karų Ukmergėje ėmė kurtis ir plėstis žydų bendruomenė. Žydų įsikūrimo Ukmergėje data nurodoma skirtingai. Pasak vienų šaltinių, jau 1665 m. Ukmergėje gyveno 622 žydai, kada jiems buvo leista statyti Sinagogą „užupyje“ ir suteiktas plotas kapinėms. Remiantis Lietuvos archyvine medžiaga, teigiama, jog 1674 m. mieste paminėtas pirmas žydas krautuvininkas, o apie 1685 m. jau minimas kahalas (žydų bendruomenė, kurios nariai turėjo balsavimo teisę) ir sinagoga.
Labiausiai žinoma žydų šventė Pascha arba žydų Velykų šventė šiemet švenčiama balandžio 23 d. Pagal papročius šventės išvakarėse kruopščiai išvalomas visas būstas, kad neliktų nė trupinio duonos. Dezinfekuojami indai, vėdinami ir dulkinami patalai, drabužiai. Velykos – laisvės šventė, per kurią žydai mini, kaip Dievas juos išvadavo iš Egipto nelaisvės. Šiai šventei kiekvieno žydo šeima turi specialiai tai šventei skirtus indus.
Pirmąjį Velykų vakarą valgoma iškilminga vakarienė. Ji prasideda laiminant vyno ar midaus taurę – šį vakarą privalu išgerti ne mažiau nei keturias. Prieš valgį atliekama rankų mazgojimo apeiga. Vergovės ašaras prisimenant, privalu suvalgyti kąsnelį bulvės ar svogūno, pamirkyto sūriame vandenyje. Porą valandų yra skaitomas pasakojimas apie žydų genčių išsilaisvinimą iš Egipto vergovės. Vyriausias šventės dalyvis turi atsakyti į visus vaikų klausimus, kuo ši naktis skiriasi nuo kitų, kodėl atliekamos tokios apeigos, ir t.t. Šventės savaitę reikia valgyti neraugintą duoną (macus) kaip atminimą to, kad žydai, skubėdami iš Egipto nespėjo suraugti tešlos ir turėjo valgyti sausus papločius. Tradicija reikalauja, kad viena vieta prie stalo būtų palikta tuščia. Ten pastatoma taurė vyno pranašui Elijui, kuris ateisiąs kaip mesijas.
Pristatant patiekalus galima paminėti, kad vienas geriausių būdų atsekti seniai laiko užpustytus pėdsakus bei akivaizdžiai pamatyti susivijusias lietuvių ir žydų tautų ir kultūrų gijas yra maistas. Žydai į Lietuvą atkeliavę nuo Ispanijos per Austriją, Vokietiją ir Lenkiją, atsinešė savų maisto gamybos tradicijų. Atsidūrę mūsų realybėje, kur žiemos ilgos ir vasaros trumpos, jie savo virtuvę adaptavo prie vietinių sąlygų, šį tą perėmė ir iš lietuviškų tradicijų. Pavyzdžiui, tradicinis žydų saldumynas „teiglach“ greičiausiai buvo pasiskolintas iš lietuvių protėvių, mėgusių ir žinojusių, kaip gaminti patiekalus iš medaus.
Lietuvos kulinarijos paveldui taip pat priklauso ir šimtmečius šalyje čia gyvenusios žydų tautos protėvių palikimas, per amžius persipynęs ir įsitvirtinęs daugelio mūsų namuose, nepaisydamas tautybės ir kilmės. Absoliučiai tradiciniu lietuvišku patiekalu laikomi cepelinai turi būtent žydiškas šaknis. Kugelis (ypatingas patiekalas gamintas Šabui), bulviniai blynai (arba „latkes“) bei daugybė kitų mums puikiai pažįstamų patiekalų yra tradicinės litvakų virtuvės dalis.
Arvydas Pėšina
