Į Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje surengtą knygos „Laisvės istorijos mozaika“ pristatymą jos autorius, dienraščio „Lietuvos žinios“ žurnalistas Aras Lukšas atvyko kartu su leidinio vyriausiuoju redaktoriumi, UAB „Lietuvos žinios“ generaliniu direktoriumi Ramūnu Terlecku.
„Taip, esu Antano Terlecko sūnus. Mažėlis“, – šypsodamasis atsakinėjo svečias į pačioje renginio pradžioje jam pateiktą klausimą apie giminystės ryšius su žinomu politiku. Jis papasakojo apie šimtmečio istoriją turintį dienraštį, įsteigtą Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro Jono Vileišio vietoje pirmojo lietuviško laikraščio, leisto po spaudos draudimo panaikinimo, – „Vilniaus žinios“. Per 107-erius gyvavimo metus „Lietuvos žinių“ redaktoriais dirbo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Kazys Grinius, Žemaitė, Felicija Bortkevičienė ir kiti žinomi politikos, visuomenės, kultūros žmonės. Ramūnas Terleckas, atėjęs į dienraštį prieš gerą trejetą metų, tapo 28-uoju leidinio redaktoriumi.
Nuo pat leidimo pradžios rašęs Lietuvos ir užsienio politikos, ekonomikos klausimais, daug dėmesio skyręs meno, kultūros, literatūros, klausimams, leidinys liko ištikimas šiai tradicijai. „Apie kriminalus mes nerašom“, – sakė R. Terleckas. Užtat prieš aštuonerius metus gimė nauja tradicija – žurnalisto Aro Lukšo rašiniai apie istoriją, pasirodantys kiekvieną savaitę. Suskaičiuoti ne taip ir sunku: jei metai turi 52 savaites, nuo 2008-ųjų rudens, kai pasirodė pirmasis rašinys „1938-ieji: sunkios dramos uvertiūra“, jų publikuota buvo per 400.
Vertėjo paklausinėti ir patį knygos autorių. Aštuonerius metus jis gyvena Ukmergėje, yra bibliotekos skaitytojas. Sausio 13-osios įvykių dalyvis, Lietuvos Parlamento gynėjas. Giminystės ryšiais irgi galėtų pasigirti: kino režisierius Gytis Lukšas – jo vyresnysis brolis (vyresnis už jį 18 metų), kurio režisuotame filme „Virto ąžuolai“, sukurtame Lietuvos kino studijoje pagal Juozo Baltušio novelę, Aras vaidino Piemenuką. Už meilę Lietuvos istorijai, kurios peripetijos, gilinimasis į žmonių likimus tapo jo gyvenimo aistra, žurnalistas dėkingas savo seneliams, kurių namuose, Vilijampolėje, prabėgo jo vasaros. Senelis kurį laiką gyveno Paryžiuje, studijavo konservatorijoje, vakarais skambindavo pianinu kino teatruose, kur tuo metu būdavo rodomi nebylūs filmai. Vėliau, Petrograde įgijęs kelių inžinieriaus specialybę ir grįžęs į Lietuvą, tiesė kelius, važinėjo automobiliu „Ford“. Senelio garažas būsimajam žurnalistui tapo pirmųjų „istorinių atradimų“ vieta, atvėrusių takus į vėlesnius ieškojimus. Čia dar mokyklos nelankantis berniukas rasdavo pačių keisčiausių dalykų: etiketę nuo Kipro Petrausko muilo, saldainių popierėlių, apdulkėjusių selterio, Volfo Engelmano alaus butelių, senų, pageltusių afišų. Garaže, prisimena Aras, buvo kalnai smetoninių laikraščių, žurnalų „Naujoji Romuva“, „Karys“, prieškario knygų. Pradėjus skaityti šiuos leidinius, paaugliui pamažu vėrėsi visai kitas pasaulis, atėjo supratimas: kol manęs nebuvo, buvo visai kiti laikai, visai kita – Vasario 16-osios Lietuva. Valstybė, kurią gynėm ir kurios netekom. Būdamas gal penktoje klasėje, Aras parašė, kaip pats sako, poemėlę apie Lietuvą. „Niekam jos nerodyk, nes bus blogai“, – trumpai ir aiškiai įvertino sūnaus kūrybą tėvai.
Tai buvo pirmosios Aro Lukšo istorijos pamokos, visam gyvenimui likusios atmintyje, kaip ir išsaugoti sentimentai senelio garažui.
Žurnalistas prisimena: pasiūlęs pirmąjį savo istorinį rašinį dienraščio redakcijai, jis nesitikėjo, jog viskas taip užsitęs. Tačiau po kiekvienos publikacijos sulaukdavo skaitytojų laiškų, klausimų, žmonės jam rašė, jog sega į aplankus rašinių iškarpas. Taip ir kilo sumanymas – sudėti tuos rašinius į knygą.
Leidinyje pateiktos svarbiausių Lietuvos įvykių nuo 1918 iki 1934 m. apžvalga ir priežastys, kurios ne visada randa vietos moksliniuose darbuose ir matomos plika akimi, tačiau yra svarbios norint suvokti valstybės raidą. Autorius remiasi Lietuvos ypatingojo ir kitų archyvų dokumentais, to meto Europos leidinių publikacijomis bei įvykių liudytojų atsiminimais.
Knygos puslapiuose atgyjanti istorija primena 1918 m. vasario 16 dieną, Lietuvos Tarybos sprendimą kviesti karūnuotis Viurtembergo hercogą, Mažosios Lietuvos veikėjų paskelbtą Tilžės aktą, 1919 m. kovo 24 d. Versalio taikos konferenciją. Atskiri skyriai skirti Vilniuje siautėjusių bolševikų siekiams matyti Lietuvą sujungtą su Baltarusija ir pavadintą Litbelo vardu, premjero Augustino Voldemaro mėginimus nuversti prezidentą Antaną Smetoną bei daug kitų istorijų.
„Kone kiekviena tema man – atradimas. Nesu istorikas, nesu visažinis, su daugeliu dalykų prieš rašydamas susipažįstu pirmą kartą, – teigia knygos autorius. – Pateikiu įvairias žinomas versijas, pasiūlau savų, nepretenduodamas į galutinės instancijos tiesą. Ypač kai reikia atsakyti į klausimą, kodėl tai nutiko, o ne kas atsitiko“.
Knyga iliustruota niekur neskelbtomis Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotraukomis.
Vl. Šlaito viešosios bibliotekos informacija
Melanijos Širvienės nuotraukos.