Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje surengtas žurnalistės, rašytojos Loretos Jastramskienės romano „Įpėdiniai“ pristatymas. Praleidusi Ukmergėje aštuoniolika bene gražiausių savo gyvenimo metų – jaunystę ir įsikūrusi sostinėje, kur darbuojasi LR Seimo kanceliarijoje, po gero dešimtmečio Loreta vėl sugrįžo į Ukmergę. Susitikimo metu su šypsena prisipažino, jog ukmergiškiai „apšoko“ jos gimtąjį Alytaus miestą, nes ten knygos pristatymas dar tik bus, o štai šiandieną bibliotekininkų kvietimu ji Ukmergėje, į kurią pirmąsyk atvažiavo lygiai prieš 30 metų, baigusi žurnalistikos studijas Vilniaus universitete.
Bibliotekos Mažojoje galerijoje pamačiusi jos kūrybai skirtą spaudinių parodą, viešnia ir nudžiugo, ir net susigraudino: čia eksponuojama jos pirmoji knyga – prieš aštuonerius metus išleistas romanas „Vanduo nemoka kalbėti“ jau taip suskaitytas, klijuotas, lipdytas, tvirtintas… Loreta pažadėjo padovanoti bibliotekai naują šios knygos egzempliorių.
Per skaitytojų rankas nuolat keliauja ir antrasis autorės romanas „Juokingos moters agapė“, (2011 m.), o naujosios knygos pristatymo metu renginio dalyviai liko sužavėti ir „Įpėdiniais“ dar nespėję jų perskaityti. Nes susitikimą nuo pirmųjų akimirkų apgaubė abipusiai jauki šiluma, nuoširdumas, ore tvyranti nekasdieniška nuotaika, kurią būtų galima apibūdinti pačios Loretos žodžiais – būsena, kai negali pasakyti, ką jauti. Jausmai, kuriems išreikšti dar nėra sukurtų žodžių. Šitaip ji kalbėjo apie vieną iš trylikos savo romano novelių, kurias visas jungia trylikos metų drauge su vyru Deimantu, vadovaujančiu Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos institutui, vasaros kelionių į Austriją įspūdžiai. Neatsitiktinai kiekvieną iš savo novelių autorė juokaudama vadina mažuoju romanu – jie kupini didžiulės meilės šiai šaliai, kurioje, kaip teigia Loreta, vidinės laisvės pojūtis išvaikydavo kasdienybės mitus ir nuovargį, sustiprindavo tikėjimą, kad žmonių bendruomenės gali gyventi taikiai, kūrybiškai, vertinti savo šalies praeitį, neburnoti prieš dabartį, ieškoti gyvenimo prasmės. Žurnalistė prisipažįsta: „Įpėdinius“ ji galėjo rašyti dar daugelį metų, nes prisiminimų gaivinama knyga skambėdavo jai kaip Jozefo Haidno simfonija, įtraukdavo kaip psichoanalizės tėvo Zigmundo Froido seansas, viliodavo kaip kalnų snieguose žydintis edelveisas ar Didysis Varpas Alpėse – Grosglokneris. Ji dar nežinojo, kaip pavadins savo knygą, o vienas jos apsakymų „Parvežk jai edelveisą“, išspausdintas literatūriniame almanache „Varpai“, buvo įvertintas pirmąja premija už geriausią 2011 metų prozos kūrinį.
Kelionės, teigia knygos autorė, jai – tarsi sapnai. Sugrįžusi į Lietuvą, ji nuolat kopdavo į kalnus, sapnuodavo istorines asmenybes, kurių muziejuose lankėsi, klausydavosi austrų kompozitorių muzikos, skaitydavo austrų rašytojų kūrinius. Taip ir dėliojosi romano novelių siužetai – iš kelionių fragmentų, sapnų, pažinimo.
Kalnai, pasak jos, priverčia pasijusti laisvam. Jie pagauna ir nebepaleidžia. Tai tylos, ramybės ir išbandymų pasaulis. Geriausia vieta maldoms. Kalnai ir dainuoja, ir tyli. Čia kiekvienas žingsnis gali būti paskutinis Tai nėra vien romantika, tai ir didelis psichologinis išbandymas. Todėl, pasakojo Loreta, kopiant į kalnus, žingsniuojant jų takais, ji visada eidavo pirma, Deimantas – už jos. Žingsniuodavo susikaupę, pratardami per aštuonias valandas vos 3 ar 4 žodžius, nes reikėjo taupyti jėgas. „Išmokome tylėti, suprasti vienas kitą be žodžių, – sakė keliautoja. – Žemėje daug triukšmo, žmonių kalbų, ir maldai lieka kelios minutės ryte, dar prieš užmiegant. Kalnuose atsiveria nežemiškos erdvės, nepajunti, kaip pradedi kalbėtis su Kūrėju, dėkoji jam ir meldiesi – neapleisk, būk šalia“.
Vakarais stebėdama mažų Austrijos miestelių ir kaimelių žmonių gyvenimą, klausydamasi iš valtelės kalnų ežere sklindančios liaudiškos muzikos, kiekvienąkart kelionės metu atrasdama vis naujų mielų detalių šios tautos buityje, kultūroje, mąstyme, žurnalistė pasvajodavo, kad kada nors taip ramiai, tvarkingai gyvens ir lietuviško kaimo žmonės: vakare anksti guls, ryte kels, eis į darbą apsirengę tautiniais drabužiais. „Tikiu, kad taip bus, tik nežinau, po kiek šimtų metų“, – šiek tiek ilgesingai, bet su viltimi kalbėjo knygos autorė.
Paklausta, ko joje daugiau – žurnalistės ar rašytojos, Loreta patikino, kad atsisakyti žurnalistikos ji negalėtų. Kad ir kuo dirbtų – valstybės tarnautoja, muziejaus, socialine darbuotoja ar sekretoriato raštininke, ji visada atras laiko ir literatūriniam darbui, ir žurnalistikai. „Neprisipirkau jokių nekilnojamų gėrybių, kuriomis turėčiau rūpintis, neįveisiau sodų ar gėlynų, kuriuos turėčiau ravėti, daržų, kur agurkai ir pomidorai reikalauja juos laistyti, nepaveldėjau namų, žemių, tad po aštuonių darbo dienos valandų kasdien lieka nemažai laiko“. O ir sūnus Mažvydas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas, seniai užaugo…
Trijų romanų autorė kartą rado internete jaunos merginos anketą, kurioje buvo grafa „Mėgstamiausi poetai arba rašytojai“. Mergina nurodė: Ernestas Hemingvėjus, Melvinas Burgesas, Loreta Jastramskienė. „Tą akimirką supratau, kad iki gyvenimo pabaigos rašysiu grožinės literatūros kūrinius, nes vienai skaitytojai, kurios net nepažįstu, esu mėgstamiausia pasaulio rašytoja“, – sakė šypsodamasi susitikimo su ukmergiškiais viešnia – prozininkė, žurnalistė, Lietuvos Respublikos Seimo narių Stasio Šedbaro ir Arvydo Anušausko padėjėja-sekretorė Loreta Jastramskienė.
Vl.Šlaito viešosios bibliotekos informacija
Sigitos Astikienės ir Melanijos Širvienės nuotraukos
