Šiandienos visuomenėje labai didelė populiariosios kultūros įtaka – daugybė aktorių, dainininkų, muzikantų nori linksminti publiką, mėgautis jos dėmesiu. Šiais laikais nėra sunku patekti į eterį – televizija, radijas, internetas – plati erdvė kiekvieno saviraiškai. O kas gi linksmino publiką XX amžiaus pradžioje, kai balsas, išgirstas per ką tik Lietuvoje atsiradusius radijo imtuvus prilygo stebuklui?
Vienas žymiausių liaudies linksmintojų, muzikantas, dainininkas, aktorius mėgėjas – iš Anykščių rajono, Liaudiškių kaimo kilęs Petras Biržys, geriau žinomas Pupų Dėdės slapyvardžiu. Gimė jis 1896 m. rugsėjo 3 d., pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Rusijoje, mokėsi lietuvių gimnazijoje, 1917 metais baigė Maskvos komercinę mokyklą. Šeimai grįžus į Lietuvą, tarnavo Lietuvos kariuomenėje ir 1919 metais baigė Karo mokyklą Kaune. Tais pačiais metais buvo paskirtas į 1-ąjį Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino pėstininkų pulką, netrukus dislokuotą Ukmergėje. Buvo paskirtas pulko švietimo komisijos pirmininku. Laiko veltui neleido – mokydavo kareivius skaityti, rašyti, leido pulko laikraštį „Gediminietis“, dar vėliau rinko medžiagą pulko istorijai rašyti. Išėjęs iš kariuomenės savo darbo neapleido – toliau rinko medžiagą ir istoriją rašydavo vasaromis viešėdamas Ukmergėje pas gimines.
Vėliau Petras Biržys dirbo mokytoju, 1924-1927 metais studijavo Lietuvos universitete Humanitarinių mokslų bei Evangelikų teologijos fakultetuose, tačiau universiteto baigti taip ir nepavyko. Nuo pat jaunystės Pupų Dėdė rašydavo, yra išleidęs eilėraščių rinkinį „Sielos sparnai“, vėliau ėmė leisti Lietuvos miestų ir miestelių monografijas – pirmiausia knygelę „Vyžuonos“, paskui apie Anykščius, Taujėnus. Dar vėliau buvo išleista keletas apybraižų apie Lietuvos apskritis.
Aplankė Pupų Dėdė ne vieną tolimą kraštą – keliavo po Pietų Ameriką (Braziliją, Urugvajų, Argentiną), vėliau ir po Jungtines Amerikos Valstijas. Kelionių metu rengė pasirodymus publikai, koncertavo.
Nuo 1930 metų Kauno radijas ėmė rengti satyrinius pusvalandžius „Pupų Dėdės pastogė“, kurių metu sekdavo pasakas, pasakodavo linksmas istorijas, dainuodavo. Labai pamėgtas radijo klausytojų, su savo programa ėmė gastroliuoti po Lietuvą. Pupų Dėdės pasirodymai buvo itin mėgiami, žiūrovų niekada netrūkdavo.
1935 metais Petras Biržys leido mėnesinį laikraštį „Pupų Dėdė“. Nors tiražas nebuvo didelis, norinčių jį įsigyti netrūko. Laikraštyje buvo spausdinami to meto juokai, dainos, istorijos apie Lietuvos miestus bei miestelius, skaitytojų laiškai. Buvo leidžiama ne tik Petro Biržio, bet ir poetų Antano Zabulionio, Jono Šiožinio bei kitų autorių kūryba. {adselite}Visuose laikraštėlio numeriuose gausiai aptariamos ir iliustruojamos politinės pasaulio aktualijos, pašiepiami ponai, atsispindi liaudžiai svarbūs dalykai.
Kadangi Pupų Dėdę gyvenimas ne kartą buvo atvedęs ir į Ukmergę, 120-ąsias jo gimimo metines mūsų mieste paminėti pakvietė bočių klubo sambūris „Prie židinio“. Renginyje dalyvavo Ukmergės kraštotyros muziejaus bei Vlado Šlaito viešosios bibliotekos darbuotojai, bočiai, miesto gyventojai, bočių kolegos iš Kėdainių. Renginio pradžioje sambūrio vadovė Zuzana Stunžėnienė papasakojo apie Petro Biržio gyvenimą, kūrybą, kalbėjo apie šio žmogaus įvairiapusiškumą, apie išbaigus darbus ir neįgyvendintas idėjas, antitarybinius ir politinius kupletus, už kuriuos ne kartą yra tekę ir kalėjime atsidurti. Renginyje skambėjo Pupų Dėdės įrašai ir bočių dainos, kurioms pritarė visa salė. Prisiminimais pasidalino ir ukmergiškis dailininkas Vytautas Mackevičius, kuris papasakojo, kad Petras Biržys vasaromis vis lankydavosi jo kaimynystėje, pas Ukmergėje, Antano Smetonos gatvėje, gyvenusius savo gimines.
Nors ne visi planuoti Pupų Dėdės darbai buvo pabaigti, jo palikimas gali pasitarnauti kraštotyrininkams, istorikams, etnografijos tyrinėtojams ir tiems, kuriems tiesiog įdomi šio žmogaus kūrybos įvairovė.
Sigita Astikienė
Vlado Šlaito viešosios bibliotekos
Bibliografijos-kraštotyros skyriaus vedėja
Autorės nuotraukos
