Vasario 22 d. prasidėjęs neterminuotas šešių švietimo profesinių sąjungų paskelbtas švietimo šakos streikas tęsiamas. Planuotas Vyriausybės ir profesinių sąjungų susitikimas įvyko nedalyvaujant Premjerui, o streiko išvakarėse, penktadienio vakare, pateikti valdžios pasiūlymai abstraktūs, be konkrečių skaičių.
„Vyriausybė leido mums suprasti, kad ji neturi jokių galių rasti lėšų švietimo finansavimui atkurti, todėl, panašu, teks streikuoti iki Seimo sesijos, kuri prasidės kovo 10 d.“, – sako Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) pirmininkas Andrius Navickas.
Pasak jo, tai, ką siūlo Vyriausybė, tėra kova su pasekmėmis, vidaus rezervuose „ieškomi“ 5 mln. eurų situacijos nepakeis, iš esmės profsąjungoms siūloma tik nutraukti streiką mainais į tai nieko realaus nesiūlant. Tuo tarpu profesinių sąjungų reikalavimai nenagrinėjami: nekalbama apie mokinio krepšelio, skiriamo ugdymo procesui finansuoti, lėšų atkūrimą į ikikrizinį lygį, mokinių skaičiaus klasėse ir
grupėse mažinimą.
Andriaus Navicko teigimu, visos derybinės ir diplomatinės galimybės jau išnaudotos, kelerius metus mokytojai maitinami tik pažadais, o ugdymo procesas yra žlugdomas nuolat dėl lėšų stokos, todėl mokinių ir tėvų nuogąstavimai dėl skriaudos mokinimas neturi pagrindo. „Streikas yra efektyviausia priemonė pasiekti rezultatų. Jei neatsitrauksime dabar, yra tikimybė, kad iš to laimės visa švietimo bendruomenė“, – mano LŠDPS vadovas.
Anot jo, LŠDPS priklausančios organizacijos pasirengusios streikuoti tol, kol Vyriausybė atsižvelgs į reikalavimus, maža to, prie streiko ketina jungtis vis daugiau ugdymo įstaigų. Profesinių sąjungų duomenimis, visoje Lietuvoje streikuoja apie 300 mokyklų ir darželių.
LŠDPS pirmininkas Andrius Navickas Žinių radijo laidoje (įrašas).
LŠDPS inf.
MOKYTOJŲ REIKALAVIMAI (SKAITYTI ČIA .PDF )
Kas iš tiesų turi streikuoti?
Aušra Maldeikienė. VU docentė
Viena ponia klausia, tai gal pradėti visuotinį streiką? Atsakau — mano galva, gerokai per vėlu. Kaip sakė mano mokytojas Petras Steponavičius, traukinys jau prie Vievio.
Esminis klausimas, kuris aptariamų streikų kontekste turėtų būti nagrinėjamas viešojoje erdvėje, — kas kenčia dėl esamos padėties, kai mokytojai žeminami ir moraliai, ir finansiškai? Mąstant nuosekliai — tik vaikai.
O dabar pagalvokime, kas tokiu atveju turėtų streikuoti?
Įvairūs „mąstytojai“ žinių apie streiką komentaruose dėsto seniai žinomas „tiesas“, kad mokytojai „neturėtų žaisti vaikų ateitimi“, „jie turėtų suprasti, kad patys pasirinko tokią specialybę, kur daug neuždirbs“, „geri mokytojai nezirzia, o dirba“, „bet jie gi turi ilgas atostogas“ ir panašiai.
Va tik porą panašaus „mąstymo“ perliukų po „Lietuvos ryto“ tekstu: „291. O kodėl negali mokytojai emigruot? Juk tų mokytojų Lietuva jau priruošė bent 30-čiai metų į priekį. Į emigravusio vietą lengvai ras kokią kasininkę ar valytoją su magistro išsilavinimu. Ir tikriausiai tokia nestreikuos, nes jau gyvenimo yra mačiusi.“; „283. just sumazinkim mokyklu skaiciu saziningai pagal vaiku skaiciu. isvyksta daugybe zmoniu, ir vaiku skaicius mazeja. nesurenka reikiamo skaiciaus ir uzdaryt reikia. tegul eina dirbti i privatu sektoriu, persikvalifikuoja, taip pinigu susitaupytu ju algu didinimui.“ (kalba netaisyta).
Tekstas, kurio komentarus cituoju irgi trykšta „išmintimi“: „Aišku, mokytojai nėra blogi žmonės, nes jie gali pasiūlyti visiems kartu ateiti į mitingą, kartu pastreikuoti, tačiau ar dirbantys privačiame sektoriuje gali sau leisti tokią prabangą? Mokytojai ir visi likę gyvena skirtinguose pasauliuose, todėl sunku vieniems kitus suprasti“. [Gerumas, pasirodo, yra toks būdo bruožas, kai pasiūlai kartu mitinguoti. — A.M.] Po to vėl kažkokie labai juokingi samprotavimai, kuriuose bandoma įrodyti, kaip gerai ten, kur mūsų nėra, ir kaip blogai ten, kur esame: „ Įsivaizduokite privačią įmonę, kurioje yra 10 darbuotojų. Tarkime, tie darbuotojai pajunta, kad jų atlyginimai – 500 eurų į rankas – per maži, nes dirbama už du ar net tris, ir nusprendžia, kad metas kurti profsąjungą, rengti mitingus bei streikus. Tikslai aiškūs ir teisingi: didesnis atlyginimas, apmokami viršvalandžiai, viršvalandžių ribojimas, mažesnis išnaudojimas. Tačiau nereikia būti aiškiaregiu, kad suprastum, kas lauktų tokių darbuotojų, – dar tą pačią dieną jie būtų atleisti pagal kokį nors Lietuvos Respublikos darbo kodekso straipsnį. Formaliai, bet griežtai. O jau kitą dieną toje pačioje įmonėje dirbtų kiti darbuotojai. Neturintys išankstinių reikalavimų, pageidavimų ir tikrai nenorintys mitingų. Gal net pigesni ir dar efektyviau dirbantys“. Va taip.
Trumpai galima tam „rašytojui“ patarti mesti tą “žvėrišką“ privatų verslą ir eiti rojaus obuoliukų mokyklose skinti. Bet kalbėkime rimtai.
Visus šituos komentarus rašo žmonės, kuriuos, nors ir jaučiasi protingi ir išsilavinę, vienija vienas didelis bendras jausmas — neapykanta savo vaikams. Taip. Ne mokytojams, ne mokyklai, o savo vaikams. Tokie žmonės savo šuns ar katės nepaliks saugoti pervargusiam žmogui, jie nesityčioja iš veterinarijos gydytojų, bet nuosavas vaikas jiems blogiau naminio gyvulėlio. Ta vaiką jie atiduos bet kam, nežiūrės, ar tas žmogus turi tinkamas kompetencijas (jeigu atlygis neadekvatus, kompetencijos, patinka tai ar ne, tikrai sumenks), ar jis pajėgus save apginti (jeigu nepajėgus, tikrai to neišmokys ir vaiko), ar jo akiratis platus ir jis turi įvairių galimybių jį plėsti (jei neturi, vaikas irgi to negaus).
Tiesa, tie, kurie suprantate, kad panašūs samprotavimai absurdiški, pagalvokite: panašiai mąstančių tėvų vaikai sėdi tose pačiose klasėse, kaip ir jūsų vaikai. Ir tai tikrai nieko gero nežada jūsų vaikui, jo išsilavinimui ir ateičiai. Arba reikia ieškoti privačios mokyklos (o tai brangu, ir ne visur jų yra), arba… net nežinau, ką daryti — nuleisti rankas? Samdyti korepetitorius? Bet pastarieji moko konkrečių dalykų, o ne gyvenimo bendruomenėje, suvokimo apie savo vertę, apie kitų žmonių vertę ir prasmę tavo gyvenime.
Jei manote, kad straipsnio pradžioje cituoti „bomžiniai“ pamąstymai būdingi tik komentarų rašinėtojams, paklausykite šalies premjero. Kokias švietimo problemas bėdas mato A. Butkevičius?
Kaip įprasta, jo akiratis negeba išsiskleisti plačiau skaičiukų ir pinigučių. Jis kažką nerišliai svarsto apie vaikų ir mokytojų skaičius. Klausome ir sužinome, kad didžiausia problema šiuo metu yra vaikų mažėjimas mokyklose, tad būtina įgyvendinti tam tikras reformas: „vaikų skaičius, kuris mokyklose mažėja, o mokytojų skaičius yra išlikęs, tai savivaldybės turėtų kažko imtis“. Jeigu supratote, apie ką kalbama, puiku, bet kažkaip jaučiu liepiama sumažinti finansavimą mokykloms, jeigu vaikų mažiau, nes A. Butkevičiui mokytojas yra bandelių kepėjas: jeigu valgytojų mažiau, tai bandelių reikia kepti mažiau. Kaip tai susiję su mokytojo darbu, sunku suvokti, bet premjero visas kalbas suvokti sunku.
Svarstome. Kodėl didžiausia problema vaikų skaičius? Ir kaip tai susiję su mokytojų gyvenimu? Mokytojai, pasak premjero, turėtų daugiau vaikų gimdyti? Ar visuomenė jų turėtų daugiau gimdyti? Jeigu šalyje tragiškai mažėja gyventojų ir šalis sensta, tai sveikas protas sako, kad reikia visais įmanomais būdais didinti likusių kokybę: gerinti švietimą, plėtoti aukštąsias technologijas ir panašiai. Ir susidėlioti prioritetus.
Kai A. Butkevičius aiškina, kad išlaidos švietimui „ženkliai didėja“, jis pamiršta pasakyti, kiek mažiau pinigų gauna Lietuvos vaikai, palyginus su kitų pasaulio valstybių (ir nebūtinai turtingesnių) vaikais. 2011 metais, įvertinus kainas, Europos Sąjungoje vidutiniškai vieno vaiko ugdymas kainavo 6,85 tūkst. dolerių per metus, Lietuvoje — 4 tūkst. dolerių (palyginimui, Japonijoje 8 tūkst. dolerių, JAV — 11,3 tūkst. dolerių). Tiesa, nesame paskutiniai, — mažiau skiriama Bulgarijoje ir Rumunijoje, tik tai, bent mane, menkai paguodžia.
Manau, kad ne vaikų skaičius yra bėda, o vaikų „kokybė“. Kai vaikus moko pervargę mokytojai ir, tai dar blogiau, pervargusios darželinukų auklėtojos, neturinčios pinigų rimtoms knygoms ar kokybiškam laisvalaikiui, tikėtis, kad tas mokytojas ar auklėtoja ugdys laisvą, protingą, savarankišką ir kritišką vaiką, yra naivu. Ir, žinoma, naivu tikėtis, kad turėsime kokybišką, subalansuotą, psichiškai sveiką visuomenę, gebančią realiai matyti ir suvokti savo problemas.
Visokie butkevičiai (jų vardas legionas) įsitikinę, kad geriausiai vaiką išugdysi, kai taupysi ir nepirkti jam knygų, išmaniųjų pramogų, gerų koncertų ir spektaklių (tie dalykai brangūs) ir nesamdysi įdomių, protingų, išsilavinusių mokytojų. Biudžetui bus geriau.
Žinoma, mokyklose vis dar nemažai mokytojų, kurie verti visokeriopos pagarbos ir tikrai kitokių atlyginimų. Bet jų ten mažėja ir mažės — ekonomika negailestinga.
Seniau norėjau verkti. Dabar tik juokinga. Yra tokia situacija, kai sustabdyti traukinį praktiškai nebeįmanoma. Kiek liko iki avarijos?
Jei turėtume protingų žmonių visuomenę, tai streikuotų ne mokytojai, streikuotų tėvai.
Aušra Maldeikienė. VU docentė
Susiję straipsniai:
