Prieš penkiolika metų Lietuvoje daugelis savivaldybių išnuomojo savo šilumos ūkius privačiam verslui. Tai atrodė kaip revoliucinis sprendimas efektyvaus šilumos ūkio valdymo link.
Deja, jis nepasiteisino. Planas atrodė geras, juk verslas turi daug patirties, galimybę pritraukti aukštos kvalifikacijos specialistų. Atrodė, kad savivaldybių kontroliuojamos įmonės tik su pavydu gali žiūrėti ir į verslo finansines galimybes investuoti. Vis dėlto praėjus keleriems metams, didžiajai daliai savivaldybių teko pripažinti, kad lauktas perversmas neįvyks, o didžiausias pokytis – išaugusios šilumos ir karšto vandens kainos. Ir tai nulėmė vienintelė priežastis – privačios bendrovės neturėjo konkurentų, t.y. veikė monopolinėje rinkoje. Galbūt verslas iš tiesų turi daugiau galimybių ir kartais patirties nei savivaldybių įmonės. Tačiau ilgametė statistika rodo, jog verslininkams išnuomotose šilumos įmonėse kainos yra kur kas didesnės nei tose, kurias valdo savivaldybės. Priežastis labai paprasta – kai paslaugos teikiamos monopolinėje rinkoje, verslui nėra motyvacijos paslaugų kainų mažinti. Be to, ilgus metus savivaldybės turėjo ribotas galimybes kontroliuoti verslus, kadangi daugelis įmonės veiklos rodiklių buvo laikomi konfidencialiais. Būtent šios priežastys ir lėmė, kodėl už šildymą ir karštą vandenį mokėjome, o kai kur dar ir mokame tiek, lyg vamzdžiais tekėtų ne vanduo, o, vaizdžiai tariant, auksas. {adselite}
Bene geriausiai Lietuvoje žinomas Vilniuje veikusios „Dalkia“ atvejis, bet apie jį jau tiek prirašyta ir prišnekėta, kad nesinori kartotis.
Kaip kitą pavyzdį geriau panagrinėkime Ukmergės rajono situaciją. Prieš penkiolika metų Ukmergės savivaldybė sudarė šilumos ūkio nuomos ir modernizavimo sutartis su privačia bendrove – UAB „Miesto energija“. Paaiškėjus faktams, kad UAB „Miesto energija“ šiurkščiai pažeidinėjo sutarties sąlygas, o tai lėmė, kad šilumos ir karšto vandens kainos gyventojams nepagrįstai vis didėjo, savivaldybė vienašališkai sutartį nutraukė. Tai buvo precedento neturintis savivaldybės žingsnis Lietuvoje. Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad sutartis nutraukta teisėtai. Kaip keitėsi šilumos ūkio valdymas Ukmergėje? Ukmergės rajono savivaldybė po sutarties nutraukimo per pastaruosius penkerius metus į šilumos ūkį – naują biokuro katilą ir šilumos trasų atnaujinimą – investavo 3,6 mln. eurų. Šios investicijos lėmė, kad kaina nuo sausio ukmergiškiams mažėjo 17 proc. Tai yra rekordinis kainų mažėjimas Ukmergėje ir didžiausias kainos kritimas sausio mėnesį visoje Lietuvoje. O privati bendrovė per 10 sutarties vykdymo metų pagal sutartį investavo 2,3 mln. eurų, o kainoje efektas buvo atvirkštinis – ji nuolat augo. Tai nereiškia, kad investicijos nebuvo naudingos šilumos ūkiui, tačiau tai reiškia, kad sutaupymai galėjo nugulti į privačios bendrovės kišenę, nors pagal sutartis investicijų tikslas buvo mažinti šilumos ir karšto vandens kainas gyventojams. Tai tik vieno rajono pavyzdys, bet jis iškalbingas. Daugelyje savivaldybių, be retų išimčių, yra tas pats – perdavus šilumos ūkį į privatininkų rankas investicijos buvo vangios, o šilumos kaina iš esmės nemažėjo. Ukmergės atvejis įrodo, kad būtent tokiu keliu ir reikia eiti – grąžinti šilumos ūkį savivaldybės žinion, jeigu reikia, net ir griežtais metodais, nutraukiant sutartis. Tačiau kitos savivaldybės šiuo keliu žengti kol kas nesiryžta, kadangi teismuose dar sprendžiamas klausimas kas, kiek ir kam turi sumokėti, sutarčiai nutrūkus anksčiau laiko. Labai svarbus buvo Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas Ukmergės šilumos ūkio byloje – privačios bendrovės apetitas buvo per didelis. Teismas atmetė bendrovės reikalavimus atlyginti po sutarties nutraukimo patirtas išlaidas. Įmonė reikalavo kompensacijos nepaisant to, kad sutartis nutrūko dėl jos pačios kaltės. Tuo tarpu kalbant apie turto klausimą, teismams tenka atsakingas uždavinys įvertinti, ar privatus operatorius nenori investicijų atgauti antrą kartą, tuo pačiu nepamirštant, kad sutartį pažeidžianti šalis turi prisiimti finansinę atsakomybę už savo neteisėtus veiksmus. Taigi, apibendrinant, galima sakyti, jog radiatoriais auksas nebetekės, kuomet savivaldybės pačios valdys savo šilumos ūkį. Po skaudaus eksperimento pamatėme, jog šilumos ūkio nuomą pasirinkusios savivaldybės labiau pralošė negu laimėjo. Penkerių pastarųjų metų savarankiškas šilumos ūkio valdymas Ukmergėje bei tokių miestų kaip Utena, Širvintos, Tauragė, Jonava, Raseiniai, Molėtai pavyzdžiai rodo, kad savivaldybės pačios pajėgios efektyviai teikti paslaugas ir investuoti į paslaugų kainas mažinančius projektus.
