Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje pristatyta ukmergiškės Marijonos Lukoševičiūtės-Žicevičienės ketvirtoji knyga „Gyvenimo rate“. Beveik prieš dešimtmetį išleidusi pirmąjį poezijos rinkinį „Širdies melodijos, o vėliau dar dvi eilių knygas, šį kartą autorė poezijos posmus paįvairino mažytėmis novelėmis, sentencijomis, kurias ji vadina akimirkomis, prie jų pridėjusi ir pluoštelį atsiminimų „Ką prisimena mergytė“.
Pačios autorės tapytais paveiklais iliustruotas leidinys – graži dovana ar savotiškas įsipareigojimas sau 75-ojo jubiliejaus proga. Neatsitiktinai ir knygos sutiktuvės bibliotekoje surengtos jubiliejinės – paskutinės sausio savaitės metu. Šia proga bibliotekos Mažojoje galerijoje pristatyta autorės tapybos darbų paroda.
Veprių krašte, „už upelio“, Knyzlaukio kaime gimusi Marija jau daug metų gyvena Ukmergėje, dažnas ją puikiai prisimena kaip miesto universalinės parduotuvės darbuotoją. Daugeliui buvo tikra staigmena išgirdus apie vieną po kitos jos leidžiamas poezijos knygas, tapomus paveikslus. Vakaro metu net pati Marijos dukra Rita prisipažino: mama viską mokėjo – galėjo nupiešti, numegzti, išsiuvinėti ar ką nors gardaus iškepti, bet kad ji ims kurti eiles, Rita nė už ką nebūtų patikėjusi. Gražų balsą turinčios, dainuoti mėgstančios mamos dėka dukra nuo mažų dienų turėjo galimybę pažinti klasiką, išgirsti populiarių operų, operečių arijas, klausytis namuose skambančių liaudies dainų, giesmių. Jai, augančiai vienai šeimoje, mama buvo ir sesuo, ir draugė, ir didžiausias autoritetas.
Šiandieną Rita Musteikienė vadovauja šalia Vilniaus įsikūrusiai akcinei bendrovei „Pagirių šiltnamiai“, atostogų metu kartu su kitais turistais ar piligrimais keliauja po pasaulį, o jos didžiausias turtas – kartu su vyru Kazimieru užauginti trys vaikai: sūnus Justas, dukros Evelina ir Austėja. Vyresnioji, Evelina, jau ir pati augina tris sūnelius: šešerių Augustą, ketverių Liutaurą ir dviejų Dominyką. Dar viena linksma detalė: abu trijų broliukų tėvai – Evelina ir Audrius – yra gimę tų pačių metų to pačio mėnesio tą pačią dieną – 1984-ųjų gegužės 21-ąją. Tvarkant įvairius reikalus, dažnas valdininkas nustemba: kaip čia gali būti, kad asmens kodai vienodi… Ar tik nebus klaida? Jaunai sutuoktinių porai su šypsena tenka aiškinti, jog jokios klaidos nėra.
Vyriausiasis iš brolių, Augustas, kartu su tėvais, seneliais, kitais artimaisiais ir į Ukmergę atvažiavo sveikinti probobutės Marijos. Atvežė jai dovanų – savo ir broliukų piešinius. Matyt, ir ketvirtoji šios šeimos karta bus paveldėjusi prosenelių gebėjimus. Pasak Marijos, visi jos anūkai nuo mažens buvo linkę į menus, bet visi pasirinko „rimtas“ specialybes – kas teisę, kas ekonomiką, kas verslą… O muzika, piešimas, šokis liks laisvalaikiui ar jaukiems šeimos vakarams. Štai ir šventinį renginį bibliotekoje pakiliai, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Preliudu fortepijonui, pradėjo Londone studijuojanti Marijos anūkė Austėja.
Solidaus jubiliejaus ir naujos knygos proga M. Žicevičienę sveikino buvę bendradarbiai, kolegos, bičiuliai, kraštiečiai: Ukmergės vartotojų kooperatyvo direktorė Angelė Andrikonienė, tautodailininkas Vytautas Mackevičius, rajono literatų draugijos nariai Kazys Klevinskas, Monika Blauzdienė, Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčios choro „Magnificat“, kuriame gieda ir Marija, vadovė Regina Ališauskaitė, nuo Veprių krašto atvykę buvęs ilgametis Sližių kaimo bendruomenės pirmininkas Kęstutis Verenius ir naujoji bendruomenės vadovė bibliotekininkė Rasa Vasiliauskienė, visuomeninės organizacijos „SOS-Vepriuose“ direktorius Romas Petras Šaulys ir kiti svečiai. Knygą redagavusi pedagogė Liucija Dzigienė su šypsena pripažino, jog skaitydama Marijos eiles, nelabai rado prie ko „prisikabinti“, o jei ir bandė „kibti“, nepavyko – autorė taip uoliai gynė kiekvieną žodį, kiekvieną savo posmo eilutę, jog net ir didžiulę patirtį turinčiai lituanistei teko nusileisti…
Šventinius svečių linkėjimus lydėjo „Magnificat“ choro atlikėjų dainos. Jų salėje klausėsi Švč. Trejybės parapijos klebonas kunigas Šarūnas Petrauskas ir į renginį atvykęs Vilniaus Šv. Juozapo parapijos klebonas kunigas Ričardas Doveika, artimai bendraujantis su Ritos ir Kazimiero Musteikių šeima. Jis pasidžiaugė, galėdamas pabūti netoli senelių tėviškės, esančios Anykščių rajone – ten dar auga senas ąžuolas, po kuriuo jo močiutė kadaise ganė žąsis, ten seneliai tuokėsi, ten liko jų žemė.
Gerėdamasis dailiai išleista Marijos knyga, svečias kalbėjo apie tai, kiek daug mumyse yra gelmės, galimybių, prasmės, kiek daug duota kiekvienam iš mūsų. Tokio amžiaus žmones, kaip knygos autorė, teigė kunigas, reikia kuo dažniau rodyti, juos reikia matyti, nes net ir jam pačiam, gerokai jaunesniam, jau kartais norisi paniurzgėti, būti nepatenkintu. O štai Marijos kūryboje – lietaus, vėjo, sniego šėlsmas, jos graži tarnystė motinystei. Tai – tautos gyvasties lobyno žiedas, sodrus lašas, kuris sudaro vandenyną. R. Doveika kvietė patikėti, kad brangiausi mūsų žmonės, kiekvienas šalia esantis – vaikas, brolis, sesuo, mama, tėtis ar kaimynas – kiekvienas iš mūsų esame Gėris, kad galime tapti dovana kitam. Dovana kalbėti, jausti, išsakyti, išdainuoti…
Tik nereikia bijoti, sutikus žmogų, paprašyti leisti prie jo prisiliesti. „Man garbė dalyvauti šioje lobyno popietėje. Garbė būti Marijos anūkų kasdienybės žmogumi, jų buities dalimi. Dėkui, kad galiu būti ta dalimi“, – sakė kunigas Ričardas. Jis patikino: užrašytas žodis lieka amžiams, turint Dievo dovaną, privalai ją panaudoti, kitaip sprogsi viduje. Ir daryti tai reikia ne iš pareigos – iš savasties. Todėl jis dėkingas knygos autorei už drąsą. „Marija savyje stato Katedrą, kur šventovės altorius – širdyje, o pačios gražiausios Mišios – bendrauti su kitais, leisti jiems bendrauti su savimi. Poezijoje kiekvienas atrandame kažką sau, ir tai mums leidžia apsispręsti. Už Tėvynę, už žmogų, už save, leidžia eiti mums dovanos keliu. Valanda buvimo čia su jumis, išėjimas į gamtos stichiją leis sugrįžti mums namo turtingesniems. Ir paklausti: o aš ką daviau?“- kalbėjo dvasininkas.
Tarsi atliepdama šiems žodžiams, Marija Žicevičienė savo knygoje „Gyvenimo rate“ rašo: „Šviesa – nustelbusi džiaugsmu neaprėpiamą akimis mano pasaulį, kuriame aš ir visi tie, prie kurių galiu prisiliesti mintimis, žodžiais, širdimi, – ji šildė mane kaip seno medžio suaižėjusį kūną, kuris vis dar sužaliuoja: tai prasminga dieviškoji šviesa, tik jos vedama atėjau čia“.
Baigiantis šventiniam vakarui, po bibliotekos skliautais aidžiai nuskambėjo „Ilgiausių metų! Dievo palaimos!“ Marijai.
Jolantos Žvirblytės nuotraukos
Vl.Šlaito viešosios bibliotekos informacija
