Nuo gruodžio mėnesio Dukstynos pagrindinėje mokykloje veikė paroda „Krepšinis sovietų lageriuose ir tremtyje“. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pateiktoje parodoje 13 stendų su nuotraukomis ir aprašymais apie lietuvių politinių kalinių ir tremtinių žaistą krepšinį. Apie parodos panaudojimą edukaciniame procese papasakojo mokyklos mokytoja metodininkė Vida Pulkauninkienė.
Istorijos mokytojams ši paroda buvo puiki priemonė praplėsti tremties temą ir supažindinti moksleivius ne vien su tragiškais įvykiais. Mokiniams primenama, kad nors lietuviai buvo toli nuo tėvynės, bet vis tik rasdavo progų užsiimti mėgstamais dalykais, kurie liko tėvynėje.
Kalbant su mokiniais, jų pirmiausiai klausta, ką jie žino apie krepšinį sovietų lageriuose ar tremtyje. Taip pat išsiaiškinama, kuo skiriasi dvi sąvokos – lageris ir tremtis. Pristačius mokiniams plakatus, buvo paprašyta surasti skirtumus tarp šiandieninio ir anų laikų krepšinio. Pirmiausia moksleiviai rado kamuolio skirtumus. Jis labiau panašus į tinklinio kamuolį, nežinia iš ko padarytas. Krepšinio stovas medinis, tinklelis gerokai ilgesnis, aikštelė be dangos, ją prieš žaidžiant reikėjo paruošti, išsilyginti. Krepšininkų apavas – paprasti bateliai, kai kurie krepšininkai žaidė basi. Vaikai nustatė, kad didžiausias vyrų ūgis buvo 1,90 metro. Pagal fizinį pajėgumą vyrai buvo tvirti, bet vaikams reikėjo paaiškinti, kad krepšininkai visą dieną fiziškai dirbo, pavyzdžiui, kirto mišką.
Mokiniai, suradę skirtumus, diskutuodavo apie krepšinio populiarumą. Nuotraukose matomas krepšininkų noras ir pasiryžimas žaisti rodo, kad populiarus Lietuvoje krepšinis buvo populiarus ir tremtyje. Čia jis tapo viena iš saviraiškos priemonių, rodanti, kad esant net ne savo tėvynėje, tremtyje, galima žaisti ir bent jau su savo pomėgiais būti laisvais. Pavyzdžiui, kaip dainuojant ar šokant.
Remiantis duomenimis, į lagerius buvo išvežta apie 150 tūkstančių žmonių. Dar apie 132 tūkstančiai buvo ištremti. Sunkus gyvenimas, sunkios darbo sąlygos virto žūtbūtine kova už išlikimą. Ten, kur žmonės kovojo už save, reikėjo rasti, kas vienytų ir keltų pasididžiavimą. Tuo veiksniu tapo krepšinis.
1951 – 1952 m. kai kur pradėjo kurtis krepšinio komandos. Žaidėjams patiems tekdavo įsirengti aikštelę, pasigaminti krepšinio lentas, įsigyti ar patiems pasisiūti kamuolį, aprangą. Visur, kur tik buvo galima, kūrėsi krepšinio komandos pavadintos „Geležinio vilko“, „Tauro“, „Gabijos“, „Pilėnų“, „Žalgirio“ ir kitais vardais.
Sausio 25 dieną „Dukstynos“ pagrindinėje mokykloje atidaroma nauja paroda. Šį kartą ji skirta žydų mergaitei, Holokausto aukai, žinomai dėl savo dienoraščio – Anai Frank.
Arvydas Pėšina
