Kadaise viešėdama Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje, aktorė, Lietuvos radijo diktorė, ilgametė Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos vadė Undinė Nasvytytė žadėjo būtinai sugrįžti į Ukmergę, nes su šiuo kraštu ją sieja daug vaikystės ir jaunystės prisiminimų, čia yra gyvenę jai daug artimų, brangių žmonių.
Šitas susitikimas baigiantis metams įvyko geros jos šeimos bičiulės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos scenos kalbos dėstytojos Ritos Juodelienės dėka. Ji – viena iš aktorės sūnaus, anksti mirusio poeto, dailininko Arvydo Ambraso knygos „Žeme, nepalik mūsų“ sudarytojų, ir šį kartą žavėjusi susitikimo dalyvius išraiškingu jo eilių skaitymu.
Rita Juodelienė surengė bibliotekoje dviejų neseniai pasirodžiusių Undinės Nasvytytės autobiografinių knygų „Apie pulką ir mergelę“ bei „Apie sceną, radiją ir meilę“ pristatymą. Pirmoji knyga – tai šmaikštus, jumoro ir žaismės kupinas pasakojimas apie nerūpestingą vaikystę, prabėgusią Vilkaviškyje, Dautarų dvare ir Vilniuje, apie tėvus – Eleną Lukoševičiūtę-Nasvytienę ir Lietuvos kariuomenės medicinos pulkininką Kazį Nasvytį, apie kaimynus pulkininkus ir pulkininkienes, apie savo draugus ir nesibaigiančias išdaigas. Kai 1941 metų birželį suėmė Undinės tėvą ir išvežė į Rusijos lagerius, nerūpestinga vaikystė baigėsi. Sunkus karo laikotarpis ir sovietmetis apvertė aukštyn kojomis ne vienos lietuvių karininkų šeimos gyvenimą. Knygoje veriasi praradimai ir atradimai, susitikimai su prieškario Lietuvos inteligentija ir menininkais. Šeimoje įskiepytos amžinos vertybės – tėvynės meilė, garbė, orumas – padėjo aktorei išlikti ištikimai savo įsitikinimams, būti stipriai sunkiausių išbandymų metu, niekada neprarasti geros nuotaikos ir optimizmo. Aktorės anūkė Elena Reimerytė prisimena: „Kai buvau paauglė, mudvi daug kalbėdavom apie neteisybę pasaulyje, bet močiutė niekada nebuvo iš tų, kurios aimanuoja ir rauda. Jos knyga apie niūrius karo metų išgyvenimus yra sveiko pasaulio suvokimo ir gero humoro jausmo pavyzdys“.
Nuo pirmųjų eilučių į spalvingų įvykių sūkurį įtraukia ir antroji – prisiminimų knyga apie sceną, radiją ir meilę, apie pažintis su išskirtinėmis asmenybėmis, literatūrinius vakarus su pripažintais ir sovietinio režimo engtais poetais, lemtingus permainų metus, kurioziškus nuotykius Amerikoje ir jokiais režimo pančiais nepažabotą jaunystę.
„Man tuoj devyniasdešimt. Ilgą gyvenimą nugyvenau. Žinot kodėl? Todėl, kad buvo įdomu, – teigia knygoje aktorė. – Gyventi įdomiai galima net tada, kai badas žvelgia į akis. Kartą, laukdama iš teatro pareinančio savo vyro aktoriaus Alfonso, pietų nepagaminau – nebuvo iš ko. Vis tiek padėjau ant stalo gražias, tegu ir tuščias lėkštes, mamos išsaugotus sidabrinius peilius ir šakutes, tada iš smetoniškos valgių knygos iškirpau paveiksliuką, kuriame buvo pavaizduotas valgiais ir gėrimais nukrautas stalas, ir taip pat įkomponavau ant stalo“.
Kovo 13 dieną Undinei Nasvytytei sukaks devynios dešimtys. Dėl sveikatos problemų ji nesiryžo važiuoti į Ukmergę, o su renginio dalyviais bendravo iš ekrano „Skype“ programos dėka, sėdėdama prie kompiuterio savo namuose Vilniuje. Jai talkino vyras Jonas Mašanauskas. Aktorė dalijosi prisiminimais apie dienas, prabėgusias Ukmergėje, pasakojo apie sutiktus žmones ir visą laiką pokštavo, tarsi prabėgę metai jos gyvenime buvo nesibaigiantis linksmas nuotykis.
Rasa Griškevičienė
Melanijos Širvienės ir Stasio Pulkauninko nuotraukos
Vl. Šlaito viešoji biblioteka
