Per Advento popietę šventupiečiams Kazimieras Šermukšnis paminėjo, jog Šventupės bendruomenės kolektyvas „Šventerečius“ ruošia naują teatralizuotą programą. Šventupės gyventojai ją pamatys pirmieji, bet nepasakė, tiksliai kada.
Prie „Šventerečiaus“ kolektyvo prisijungė ir Jasiuliškių socialinės globos namų darbuotojų kolektyvas – mėgėjų teatro studija „Gilė“, vadovaujama Daivos Šermukšnienės. Kaip sakoma – darome bendrą projektą. Pagaliau atėjo ir ta diena.
Po Šv. Kalėdų, gruodžio 27 dieną, „Šventerečiaus“ kolektyvas buvo pakviestas į renginį Valuose – „Aukštaitijos talaluškos“. Tą pačią dieną „Šventerečiaus“ kolektyvas Šventupės kultūros namuose kvietė gyventojus bei svečius pasižiūrėti naujos teatralizuotos muzikinės programos, paklausyti šeimyninio ansamblio „Šermukšnėlė“ bei Deniso Salodenkin atliekamų estradinių dainų.
Iš Dubingių dvaro atvykusi ponia Barbora (Genoefa Povilavičienė), belaukdama ponų Liudvikos (Daiva Šermukšnienė) ir Mykolo (Vytautas Marčauskas) Komarų, menėje ramiai sau skaitė sakmę apie „Komaro dvarą“: „nuo skardžio į pakalnę jaunatviškas juokas nusirito ir į upės senvagę sukrito, sklido Šventosios pakrantėj, saulė vakaran sutilpo vandens lelijos žiedo taurėj. Pro žaliąją liepų alėją, du siluetai ką tik praėjo. Be žodžių, iš lėto, tylom, tik padvelkė liepų medum…“. Tuo tarpu dvaro ekonomė Magdutė (Veronika Gavėnienė) praneša ponams, kad į jų dvarą atvyko garbinga viešnia. Mat ponai Komarai buvo išėję romantiškai pasivaikščioti.
Kol Komarai vaikštinėjo po parką, dvaro daktaras Alfonsas (Rimas Pusvaškis) stebi sakmę skaitančią Barborą ir ją netikėtai išgąsdina. Siūlo Barborai savo daktariškas paslaugas. Išgąsdinta Barbora, atsisakiusi dvaro daktaro paslaugų, išbėga iš menės. Daktaras, likęs vienas, ramiai šmirinėja po dvaro rūmus, lyg ieškodamas kažko. Jis užtinka ponios Liudvikos neužrakintą indaują. Joje radęs ponios antpiliukus pradeda vieną po kito ragauti. Netikėtai iš pasivaikščiojimo grįžta ponai. Dvaro daktaras neturi kur dėtis. Jis slepiasi ponų indaujoje ir tūno kaip pelė po šluota. Grįžusi ponia užrakina indaują.
Ponai Liudvika ir Mykolas Komarai ruošiasi išvykti pasitikti sūnaus Antonio (Kazimieras Šermukšnis) grįžtančio iš Peterburgo. Visa šeima
trumpam žada užsukt į Taujėnų dvarą, supažindinti sūnų Antonį su seniai matytomis giminėmis. Prieš išvykdami ponai sukviečia dvaro tarnus ir duoda jiems nurodymus, kad tinkamai prižiūrėtų dvarą. Ponia Liudvika dar kartą pasiteirauja tarnų ar jie suprato, kas jiems pavesta padaryti.
Ponams išvykus, dvare tarnai lieka vieni. Dvaro prievaizdas Motiejus (Rolandas Baronas) irgi labai nori paragauti ponios Liudvikos receptūros antpiliukų. Dvaro ekonomė Magdutė neleidžia, kad Motiejus liestų ponios gėrimus. Ji pradeda meilikauti dvaro prievaizdui. Šis, nesupratęs kame čia šaknys, pareiškia Magdutei, jog tarp judviejų meilės nebus. Pagaliau Magdutė mikčiodama išsako savo norą, kad jis pripirštų jai ponaitį Antonį. Ponų sūnus Antonis jai labai patinka, ji tiesiog alpsta dėl jo. Pakol jiedu šnekučiuojasi, pasigirsta bildesys indaujoje.
Magdutė eina pažiūrėti kas ten darosi ir užtinka dvaro daktarą Alfonsą Rūtą. „Kaip tu čia atsiradai?“, – šaukia išsigandusi Magdutė. Ir staiga sugrįžta ponai Komarai bei suvažiuoja visas pulkas kilmingų damų iš įvairių dvarų („Šventerečiaus“ kolektyvas). Įeidamas pro duris ponas Komaras išgirsta triukšmą ir apibara tarnus. 
„Po galais, kas čia darosi, pas mus į dvarą atvyko kilmingos ponios“, kad damos nekreiptų į tai dėmesio, ponas jas kviečia su žmona Liudvika kartu padainuoti romansų, nes romansai jam neapsakomai patinka.
Kol ponai užsiėmę su svečiais, dvaro ekonomė bando pavogti iš ponios Liudvikos raktus.
Ateina ponų numylėtinis sūnus Antonis ir prisijungia prie damų. Pritariant gitarai visi traukia vieną romansą po kito, kad ponaitis net pamiršta, jog turi stoty pasitikti savo mylimąją Evą (Jurgita Matuškevičienė).
Ant durų slenksčio pasirodo Eva. Po ilgos kelionės iš Peterburgo pavargusi ir pyktelėjusi ant ponaičio Antonio, kad jis taip kiauliškai su ja pasielgęs. Ponaitis nepasimeta ir priklaupęs ant vieno kelio, ištiesęs ranką, jai pasiperša. Tuo tarpu Magdutei plyšta iš skausmo širdis. Įvyksta sužieduotuvės. Garbingos damos – šio Komarų ilgai laukto įvykio liudininkės. Ponia Liudvika būsimą marčią sodinasi šalia savęs, apklosto, apglosto, iš visų pusių apžiūri. Ponui Mykolui nelabai patinka sūnaus pasirinkimas, nes matosi, jog guvernantė Eva nėra iš kilmingos šeimos. Jis prašo Motiejaus atnešti kortas ir abu su pačia meta kortomis. Komarienė garsiai mąsto: „-mūsų sūnaus bus laimingas gyvenimas, paveldės didelį turtą, bus kilmingas“. Ir bešnekėdama nepamato, kaip ant grindų iškrenta juoda pikio korta. Pralošei – jai pareiškia vyras.
Būsimai marčiai nelabai tinka, kad pas sužadėtinio tėvus svečiuojasi toks didelis būrys šaunių, grakščių damų. Ponaitis su mamos
draugėmis taip susigyvenęs, kad jos jam visos – kaip seserys.
Į dvarą atbėga Rūtos žmona (Loreta Baronienė) rėkdama, verkdama ir klausia, gal kas nors, kur nors, matė jos vyrą. Jau kelios dienos kaip Alfonso nėra namuose. Žmona pergyvena, gal kartais nusiskandino Šventosios upėj.
Tūnodamas ponų indaujoj, išgirdęs žmonos balsą, jis pradėjo dainuoti. Žmona šaukia: „-Rūta, kur tu, balsą girdžiu, žmogaus nematau“.
Magdutė atrakina indaują, dvaro prievaizdas Motiejus, padeda Rūtai išlysti iš indaujos ir pareiškia, kad ponios Liudvikos antpiliukų degustacija įvyko. Rūta džiaugiasi, jog pagaliau pavyko ištrūkti iš indaujos, kad išvydo dienos šviesą. Rūta apkvaitęs murma: „- tamsa ir alus, alus ir tamsa“. Įkaušusį Alfonsą žmona išsiveda namo, o dvare toliau skamba romansai, vyksta Evos ir Antonio sužieduotuvių puota.
Pasibaigus teatralizuotai programai „Šventerečiaus“ kolektyvo vadovai prasitarė žiūrovams, kad: „laukite toliau mūsų programos tęsinio. Tai dar ne visas mūsų muzikinis spektaklis. Dar daug Komarų dvare yra neišpasakotų istorijų ir paslapčių“.
Po šio muzikinio spektaklio, Daiva ir Kazimieras žiūrovus kvietė neišsiskirstyti. Šventinė programa dar nesibaigia. Scenoje su savo 
programa pasirodė jų šeimyninis ansamblis „Šermukšnėlė“ ir ne tik. Dar laukė savo eilės žiūrovus nustebinti dainomis Denisas, kuris išjudino salėje sėdinčius visus – ir mažus, ir didelius. Renginio metu žiūrovai, sėdintys salėje, dainavo kartu su atlikėjais. Plojimai ir gera nuotaika lydėjo viso renginio metu. Kas nenustygo vietoje, tai gana smagiai pasišoko.
Denisas savo dainomis apie žiemą prišaukė ją ir į mūsų Šventupės kiemą. Pasibaigus renginiui, beje kuris vyko daugiau kaip dvi valandas, išėję į lauką nustebome. Aplinkui buvo balta, balta. Kas pasakys, kad Kalėdos ne stebuklų metas?
„Šventerečiaus“ kolektyvo narė Genoefa Povilavičienė
