Ukmergės rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą miesto centre, senamiesčio zonoje, nerenovuotame sovietiniais laikais statytame pastate įrengti viešąją pirtį. Pirčiai bus pritaikyta buvusi katilinė. Šiai gražiai misijai skirta pusė šimto tūkstančių eurų.
Kaip buvo iki šiol?
Iki šiol pirties paslaugas savivaldybė pirko iš verslininkų. 2013 metų lapkričio 29 dieną UAB „Ukmergės butų ūkis“ pratęsė sutartį su UAB „Ukmergės paslauga“ dėl Gruodžio 17-osios gatvėje esančių patalpų nuomos. Pirtį buvo sutarta iš savininkų nuomoti iki 2015 metų gruodžio 31 dienos.
Š. m. balandžio 15 dieną UAB „Ukmergės butų ūkis“ direktorius Jonas Rinkevičius atsiuntė pirties savininkams raštą, kuriame nurodė, jog nuo gegužės 1 dienos nutraukia sudarytą patalpų nuomos sutartį. Tokio sprendimo motyvas – pirties veikla bendrovei yra nuostolinga, rajono savivaldybė neskiria finansavimo pirties ir dušo paslaugų kompensavimui.
Rajono meras vietinei spaudai pripažino, kad nuomojamos patalpos buvo per didelės, jų šildymo, išlaikymo kaštai – taip pat per dideli. „Žmonių praustis ateina nedaug. Toks objektas mums nuostolingas, todėl turime rasti kitą išeitį“, – pavasarį kalbėjo meras. „Žmonių be pirties palikti negalima“, – dar pridūrė R. Janickas.
Ar neapsigaunate, mere?
Panašu – nors šimtu procentų tvirtinti negalima – kad be pirties liko tie, kurie šia paslauga realiai nesinaudojo, t. y. būrelis labai garbaus amžiaus senjorų su rėkiančia ir vanta mojuojančia moteriške priešakyje, visi filmuojami TV laidos „24 valandos“.
Dar panašu, kad vadinamieji TV žurnalistai, sezonui artėjant į pabaigą, jautė temų badą ir pirties problematiką buvo pasirengę išanalizuoti visais įmanomais aspektais ir kuo rimčiausiu tonu: tarsi miestas ne pirties neteko, o mažų mažiausiai pagrindinė katilinė prieš šildymo sezoną susprogo. Meras kantriai klausėsi šaižiu balsu rėžiamų menkai argumentuotų priekaištų ir prieš kameras pažadėjo, kaip jau minėta, kad išeitį ras.
Ar tikrai reikia išeities?
Pats R. Janickas pripažino, kad žmonių į viešąją pirtį ateina nedaug. Kad jų padaugės – tikimybė menka. Vienas iš pagrindinių pavasarį prie Savivaldybės piketavusių ukmergiškių „megztųjų berečių“ isteriškai rėkiamų klausimų – kur žmonėms praustis. „Praustis mums kur, pasakykite, kur mums praustis?“ – nerimo publika, nežinia kieno darnia iniciatyva suburta ant merijos laiptų.
Pasakysime. Praustis visus metus be vasaros sezonų ir atostogų galima Nestacionarių socialinių paslaugų centre Kauno gatvėje. Čia veikia du dušai. Niekas neklausia, ar klientas turtingas, ar biednas, jokio papildomo popierėlio nereikia. Atėjai, susimokėjai vos virš 1 euro, maudykis.
Vis dar reikia pirties? Visų pirma, pirtis – jau ne higiena. Pirtis – tai malonumas. Nuo kada malonumai, o ne būtiniausi poreikiai, yra finansuojami iš Savivaldybės biudžeto? Jeigu vis dėlto yra finansuojami, tai kodėl tik pirties mėgėjų – kuo pastarieji skiriasi nuo, tarkim, rytietiško maisto gurmanų? Kad nebūtų diskriminacijos ir kai mieste nėra kitų prioritetų, kuriems reikalingi biudžeto eurai, Savivaldybei siūlau pastatyti ir įrengti japonų restoraną: dar dešimt nišinių bendrapiliečių taps patenkintai besišypsančiais. Juokauju, nepiketuosime.
Kalbant rimčiau, mieste pirčių yra. „Šilo“ pagrindinės mokyklos baseino patalpose veikia trys, sauna, garinė ir turkiška. Įrengtų ir ketvirtą, bet neturi pinigų. Dvi valandos pirtyje su pasiplaukiojimu baseine kainuoja 4 eurai 63 eurocentai. Tiesa, vasaros sezonu ir iki šildymo sezono pradžios pirtys neveikia, nes eksploatacijai nepakanka lėšų. Savivaldybė apie dotavimą nekalba.
Dar? Pirtis yra Deltuvoje, vos keli kilometrai nuo miesto. Kainuoja tris eurus. Nusimanantieji ją vadina geriausia rusiška pirtimi rajone, pirtis tradiciškai yra kūrenama malkomis, ne elektra Pirties malonumų mylėtojams skirtas papildomas autobuso maršrutas Ukmergė-Deltuva. Padaugėjo tų, kurie neturi, kur praustis? Ne.
50 tūkst. eurų – į kanalizaciją?
Taip, nutekės. Už tai būrelis labiausiai purvinų ir garsiausiai rėkiančių miestiečių bus nusiprausę. Tik tiek. Nes vieta ir pastatas, pasirinkti naująjai pirčiai, nėra nei patogūs, nei patrauklūs ir yra menka tikimybė, kad šis projektas bus rentabilus bei pirtis taps tokiu traukos objektu, kokiu ji yra, tarkim, kaimyniniame Anykščių mieste. Pasvarstymas, kad „žmonių be pirties palikti negalima“, tik sukelia tuos du jau atsakytus klausimus: ar tikrai „negalima“ ir ar tikrai „be pirties“.
50 000 eurų, paimtų ir atiduotų keletos pirties mėgėjų grupei, lyg ir nėra labai daug. Taip ir sutarkime: mieste kitų problemų, kurias išspręsti padėtų pusė šimto tūkstančių eurų, nėra. Visi laimingi, sotūs ir šiltai aprengti, o svarbiausia – kai kurie pagaliau švarūs. Šiaip jau – visų mokesčių mokėtojų sąskaita.
{jcomments on}