Ukmergiškės Gražinos Morkūnienės veidas atpažįstamas daugeliui miestiečių, rajono gyventojų, atvykėlių iš kitų miestų. Moteris jau daugiau nei 20 metų turguje prekiauja padėvėta patalyne, pagalvėmis, lovų užtiesalais, užuolaidomis, kita tekstile. Jos klientūra – jau pastovi, pirkėjai grįžta, atsivesdami draugus, artimuosius. Jos klientūra – ir labai įvairi: nuo profesorių, medikų, teisėjų, Savivaldybės tarnautojų iki iš pašalpos gyvenančių bedarbių.
Gražina pirkėjams suteikia galimybę už nedidelę kainą įsigyti kokybišką daiktą ir žmonių į kategorijas pagal socialinį statusą neskirsto. Visiems vienodai patars, su visais pabendraus, jei mato, kad žmogus tikras biednas, jam tiesiog padovanos reikiamą prekę.
„Niekada nepamiršiu. Ateina pas mane moteriškė su trimis vaikais. Du gal jau mokykliniai, trečias – vos prakutęs. Mama tvarkingai, švariai apsirengusi, vaikiukai taip pat tvarkingi ir švarūs. Sako: reikia dviejų kaldrų vaikams. Klausiu, kodėl dviejų, jei vaikai trys? Paaiškina, kad pinigėlių nėra ir čia pat priduria, kad gyvena kaime, tikrai nebadauja. Renkasi. Žiūriu į mažėlį. Tas timp lūpą ir pradeda tyliai verkti. Aš suprantu, kad šiais laikais vaikas gali verkti dėl žaislo, telefono, planšetės, bet dėl kaldros? Pasidarė taip negera „ant širdies“. Padovanojau. Dabar visada, jau paaugęs, vis ateina ir sako: šita gera teta man padovanojo kaldrą. Iki darbar graudu prisiminus“, – apie vieną jai giliai į atmintį įstrigusį atvejį kalba Gražina.
Ir tai – ne pirmas ir ne paskutinis kartas. Gražina sako: tik tu negirk manęs. Aš negiriu, tik pasakoju. Po Gražinos dovanotomis duknomis miega specialiosios mokyklos auklėtiniai, ji remia nepasiturinčias šeimas. „Jei žmogui bėda – į pagalbą lekiu pirma. Jei pakviečia į balių – neisiu. Nereikia man tų pasisėdėjimų su apkalbomis ir savęs demonstravimu. Aš turiu prasmingesnės veiklos“ – kaip kirviu nukerta Gražina.
Kategoriška Gražina ir kitu atveju. Klausiu, koks jos požiūris į kyšius. „Labai stengiuosi pirmiausia eiti visais įmanomais oficialiais ir teisiniais keliais. Jei kelias atveda į aklavietę – tuomet moku. Vyras Kazys sirgo plaučių vėžiu. Jo gydymas oficialiai nekainavo nieko – Lietuvoje juk medicinos priežiūra kaip ir nemokama. Bet neoficialiai… Vaistai, ligoninės… Man tai kainavo butą Vilniuje. Teko parduoti. Jokiu būdu negaila to buto – aš stengiausi dėl savo mylimo žmogaus… Tad neklausk apie kyšius: čia Lietuva“, – apmaudžiai ištaria Gražina.
Apie moters gyvenimą galima rašyti knygą. Tai būtų ir drama su tragedijos elementais, ir graži meilės istorija, ir nuotykių romanas, ir patarimų rinkinys, kaip išlikti, kai gyvenimas, rodos, sumala į miltus. Kilo ir krito, kėlėsi ir vėl ėjo. Pareiga, atsakomybė, ryžtas, kartais – net avantiūrizmas, nors Gražinai tai nepatiks: ji sako, kad, kaip tipiškos Svarstyklės, prieš imdamasi ko nors naujo, pirmiausia labai ilgai galvoja, svarsto, pasveria visus „už“ ir „prieš“, ir tik tada priima sprendimą.
Mano įsitikinimu, to sveiko avantiūrizmo Gražinai netrūko niekad. Arba drąsos pamatuotai rizikuoti.
Klausausi Gražinos pasakojimo, kaip gi klostėsi tas kartais sunkus, kartais įdomus, bet visada – sklidinas optimizmo jos gyvenimas.
Gražina gimė siuvėjos Bronės ir vairuotojo Stasio šeimoje, Paupio gatvėje. Čia, tik kitame name, ji gyvena iki šiol. Nuo vaikystės svajojo, tiesiog buvo įsitikinusi, kad kada nors tikrai įsigys tą mistiškai atrodantį medinį namą. Po kelių dešimčių metų planas buvo įgyvendintas.
1972 m. Gražina baigė vidurinę mokyklą, 1982 m. tuometinį Pedagoginį institutą, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos specialybę. Penkerius metus mokė Balelių vaikus. Tekdavo ir paverkti, jei koks mokinukas nepaklausydavo. Tačiau jau tada Gražina pradėjo galvoti, kaip išgyventi ir kaip gyventi geriau: ant rankų du maži vaikai, mama – ant patalo. 1986 m. vietoje nenustygstanti moteris įstojo į Kauno kooperacijos technikumą mokytis prekybos paslapčių. Dirbo prekybos bazėje prekių žinove, vedėjavo parduotuvei. Paklausta, koks buvo tuometinis požiūris į pardavėjas, be užuolankų paaiškina: „Mes buvome išskirtinės. Mūsų reikėjo visiems. Jei tekdavo eiti nuo Dukstynos iki Pramonės mikrorajono, kokios 6 mašinos stabteldavo su siūlymu pavežti. Mus pažinojo visi. Tokie buvo laikai: blato, deficito, importinių prekių. Ir nieko čia negalėjai padaryti. Tokia buvo sistema“.
Nuo tos sovietinės sistemos Gražinai teko labai stipriai nukentėti. „Spekuliuoti“ ji pradėjo dar 1980-aisiais. Į Rusiją gabeno moteriškas kojines: čia pirkdavo už 2 rublius, parduodavo už 10. 1986 metus Gražina vadina sunkiausiais savo gyvenime. Tuomet ji gabeno šilkografijos būdu išmargintas pėdkelnes. Absurdiška, bet pasirodė, kad taip margintomis kojinėmis Archangelsko srityje prekiauti draudžiama. Prekes konfiskavo, iškėlė baudžiamąją bylą, Rusijos palikti Gražina negalėjo pusę metų. Gyveno Plisecke – uždarame mieste, kuriame buvo įsikūrusi karinė bazė. Ten buvo uždrausta prekyba alkoholiu. Gražinai mirtinai reikėjo pinigų advokatui. Moteris rado įšeitį. Važinėdavo į Archangelską, po keturis kartus atstovėdavo eilėje – nes pirkėjas vienu kartu galėjo nusipirkti tik 2 butelius degtinės, ir su 8 buteliais grįždavo atgal, Plisecke parduodavo. Advokatas buvo pasamdytas. Po to, jau Lietuvoje, sekė naujai pastatyto namo konfiskacija. „Taip, 1986 metai. Mama poteriaudavo, kad šita nelemta istorija kuo greičiau baigtųsi. Sakau jai – tu, mamyt, papoteriauk, kad Dievulis sveikatos duotų. O visa kita susitvarkys“ – nutęsia Gražina.
Teko kilti nuo paties dugno. Gražina pradėjo siūti. Pasiūdavo po 50 bliuzonų per dieną. Juokiasi, kad jie buvo tokie, kad kartais iširdavo bekabėdami ant pakabos. Bet juos pirko, ir tai tuo metu Gražinai buvo svarbiausia: vėl atsistoti ant kojų.
Dievas ar likimas nusprendė, kad dar per mažai Gražiną muša. 1990 m. moteriai diagnozuotas vėžys. Ištverta 18 chemoterapijos seansų. „Pasveikau, nes privalėjau pasveikti. Ne dėl savęs, dėl šeimos: vaikų, mamos, Kazio. Ką jie be manęs būtų darę?“ – paaiškina.
Vėl grįžo į prekybą. Prasidėjo „laisva Lietuva“: sienos, muitinės. Kaip jau minėjau, kvailos rizikos Gražina nemėgsta. Moteris nusprendė prekiauti Ukmergės turgavietėje. Reikėjo peržengti vidinį barjerą: kaip aš, mokytoja, stovėsiu turguj? Tapsiu „turgine“? Kokia gėda… Porą mėnesių slėpėsi už draugės nugaros ir neslepia, kad iš įtampos per tas valandas išsiurbčiodavo butelį konjako. „Dabar aš didžiuojuosi, kai mane pavadina „turgine“. Taip, esu. Ir kas? Už tai esu visiems reikalinga“ – kiek ironizuodama tarsteli Gražina.
Ir moteriai pradėjo sektis. Prekybininkė atrado patalų ir tekstilės nišą. Sako, kad daug kas bandė, bet niekam nepavyko. Kodėl? Ji mano, kad žmonės tiesiog atsainiai pažiūrėjo į darbą. Gražina urmu nupirktus daiktus išvalo, išskalbia, sutvarko. Visada, jei pirkėjas nepatenkintas, priima daiktą atgal. Kokia sėkmės paslaptis? Neapgaudinėti, patarti ir nekonfliktuoti. „Nervų ląstelės juk neatsistato“ – prunkšteli Gražina. Ir priduria, kad dabar, pasikeitus turgaus administracijai, į darbą važiuoja kaip į šventę – su turgaus savininkų atstovais vyksta civilizuotas, dalykiškas bendravimas.
Keli metai turguje, ir Gražina nusipirko savo vaikystės svajonių namą. Dar vienas likimo kirtis: Kaziui diagnozavo vėžį. O Kazys – ne tik vyras ir pagalbininkas, jis buvo ir pats geriausias Gražinos draugas, patarėjas, guodėjas, pati tvirčiausia ir patikimiausia atrama. „Taip, mėgo išgerti. Savaitę geria, savaitę dirba. Bet niekur nelakstydavo: slapta „patraukdavo“ namuose ir eidavo slėptis. Niekada nešaukiau, nepuoliau muštis, iš namų nevariau“ – atvirauja Gražina. Kazys Anapilin iškeliavo prieš trejus metus. Sirgo ketverius. „Mylėjau ir tebemyliu. Kartais naktį pasišneku“ – pirmą kartą pokalbio metu moters akys sudrėksta.
Kas dabar? Vienintelė laisva diena – pirmadienis. Bet galva, sako Gražina, visąlaik dirba. Klausiu: kaip tu, Gražina, nustatai savo prekėms kainas? „O kaip tu parašai straipsnį? Aš neparašyčiau. O tu man kainų nenustatytum. Kiekvienas turi dirbti savo darbą“ – paprastas paaiškinimas.
Taip, kiekvienam savo. Mano darbas – rašyti straipsnius, ir štai dar vieną parašiau. Beveik. Nes labai noriu pridurti, kad nuoširdžiai žaviuosi šia moterimi. Kai mes susipažinome, jos rankose pamačiau knygą. „Jūs turguje skaitote?“ – paklausiau. Tai buvo, jei atmintis neapgauna, „Meistras ir Margarita“. Kai susitikome kitą kartą, mes jau kalbėjomės ne apie kaldras – mes kalbėjomės apie knygas.
Rasa Jakiūnaitė
Žurnalo 
medžiaga
{jcomments on}
