Į interviu sutartą valandą ji pavėluoja pusantros minutės – arba čia mano laikrodis tiesiog pusantra minute skuba. Privažiuoja du tamsūs automobiliai – lengvasis septintosios klasės BMW ir visureigis VW Touareg. Iššokęs apsaugos darbuotojas atidaro galines BMW dureles. Eidama link savo priimamojo, LR Seimo Pirmininkė Loreta Graužinienė šypteli mano fotoaparatui. Apsirengusi santūriu vasariniu kostiumėliu, kurį puošia balta apykaklė ir balti kišenių antsiuvai. Nešasi didoką rankinę.
Pasisveikiname. Rankos paspaudimas tvirtas. Tada – įdėmus žvilgsnis į akis. Pakviečia į kabinetą. Kol padėjėja ruošia kavą, diktofonas guli neįjungtas. Pašnekesį – o jį iš to, ką išgirdau vėliau, norisi vadinti tik taip (tikrai ne oficialiu interviu) – pradeda Seimo Pirmininkė. „Žiūriu į jus, ir man pažįstamas jūsų veidas. Mėginu prisiminti, iš kur“. „Aš kažkada dirbau politinių laidų redaktore“, – mėginu pasufleruoti. „Taip, iš tiesų, dabar aiškiai prisimenu“, – atsako. Mintyse nusistebiu: neįtikėtinas pastabumas, kai kartais per dieną dėl pareigų specifikos tenka susitikti su dešimtimis žmonių.
„Aš truputį jaudinuosi“, – išsprūsta man kažkaip netyčia. „Yra dėl ko?“, – atidžiai perklausia. „Na taip, nes rengiuosi kalbinti antrąjį Lietuvos asmenį“, – atsakau. „Jaudintis tikrai nereikia. Aš – toks pats žmogus, kaip ir jūs“, – išgirstu, kad tai ištariama nuoširdžiai.
„Gal Jūs norite pirmiausia peržvelgti klausimus?“ – teiraujuosi. „Ne, tikrai ne. Tiesiog klauskite, ir mes kalbėsimės. Man nepatinka ir nereikia tų iš anksto suderintų klausimų. Atsakysiu į visus“.
Atnešama kava. Kabinete mes – tik dviese. Įsivaizdavau kiek kitaip: kad prie durų stovės apsaugininkas, o prie stalo sėdės dar mažiausiai trys žmonės. Tarkim, koks nors patarėjas, padėjėjas, dar – viešųjų ryšių specialistas. Suprantu, kad ši moteris sprendžia, apsisprendžia ir nusprendžia pati. Be jokio susireikšminimo. Be jokio išskirtinio savo statuso demonstravimo. Be šaltumo ir atsainumo akyse: atseit „jūs klauskite, esu pratusi, atsakysiu politiškai korektiškai ir šablonais, tik paskubėkite, nes mano laikas brangus, kadangi jis priklauso valstybei“. Ji tiek brandi ir stipri politinė figūra, kad papildomų atributų, kuriais savo asmeniui įsivaizduojamai galima suteikti papildomo „svorio“, jai tikrai nereikia.
Taip, iš tiesų: ta frazė „esu toks pats žmogus, kaip ir jūs“ realizavosi šimtu procentų. Todėl ir kartoju – ne interviu. Pašnekesys. Nuoširdus, tiesus, be kaukių. Per kurį, manau, mums visiems suteikiama išskirtinė proga kiek iš arčiau pažinti asmenybę, kurios politinė įtaka, darbai, pozicija, pažiūros ir požiūriai daro įtaką kiekvieno iš mūsų gyvenimams.
– Ar kada nors, tarkim, prieš kokius 20 metų, Jūs galėjote bent įsivaizduoti ir tikėtis, jog pasieksite tokių politinių aukštumų?
– Ne, tikrai neįsivaizdavau. Apskritai, niekada nebuvo nė minties, kad kada nors galiu tapti ir būti politike. Tiesiog prieš gerus 12 metų įvyko kardinalus posūkis, kuris mano gyvenimą pakeitė 100 laipsnių kampu. Politika iki tol domėjausi tiek, kiek ir kiti žmonės. Stipriai nesigilinau į šią sritį, neanalizavau, ji buvo ganėtinai toli nuo tuometinės pagrindinės mano profesinės veiklos. Bet galvoju, kad kiekvienam yra duotas savo likimas, savo gyvenimo kelias, ir mes juo tiesiog turime eiti. Atsitiktinai nutinka tik labai mažai ir tik labai menkų dalykų.
– Kaip manote, kokios asmeninės – ne profesinės – Jūsų savybės lėmė, kad padarėte itin sėkmingą politinę karjerą?
– Kaip pirmąją savybę įvardyčiau darbštumą. Taip pat – atsakingumą. Visada stengiuosi iki galo ir sąžiningai atlikti tą darbą, kuris man yra pavestas. Ir labai džiaugiuosi, kad buvau pastebėta iš darbinės pusės. Nes dažnai mes dirbame tyliai, ir darbo rezultatas nėra visada matomas, afišuojamas, skelbiamas. Bet atsirado žmonių, kurie pastebėjo tą rezultatą, ir praktiškai nuo pirmųjų rinkimų esu pirmosiose gretose.
– Papasakokite, prašau, kaip Jūsų gyvenime atsirado politika? Kokie buvo patys pirmieji žingsniai iki to, kuo esate dabar?
– Politika mano gyvenime atsirado 2003 metais, kai kūrėsi Darbo partija. Tuometinėje mano darbovietėje, audito įmonėje, mane aplankė dabar jau buvęs teisingumo ministras Petras Baguška. Mes ilgai kalbėjomės, ir jis pasiūlė man dalyvauti Darbo partijos programos rengime: prisidėti rengiant ekonomikos-finansų dalį. Mane pasiūlymas sudomino. Nuvykau į susitikimą. Pirmosios diskusijos vyko su išsilavinusiais žmonėmis, savo sričių profesionalais, praktikais. Tada aš pirmą kartą pamačiau Viktorą (Viktoras Uspaskich, red. past.). Skirtingai nuo kitų, aš tada asmeniškai nepažinojau nė vieno iš tų žmonių. Bet matydama, kaip jie mąsto, kokie yra jų siekiai, aš įsitraukiau į šią veiklą. Man buvo pasiūlyta sukurti partijos skyrių Ukmergėje. Pirmoji mano reakcija buvo: „Aš niekada tokio darbo nedirbau ir galiu nesugebėti“. Bet taip po truputį viskas ir prasidėjo. Labai daug dirbome su pirmąja partijos programa, labai daug važinėjome po Lietuvą. Naujieji bendražygiai tiesiog pastebėjo – kaip jau minėjau – kad esu žmogus darboholikas, kuris savo darbą stengiasi atlikti gerai. Tokia buvo pradžia. 2004 metais vykusiuose LR Seimo rinkimuose į partijos sąrašą buvau įrašyta penktuoju numeriu ir patekau į Seimą. Iš karto man atiteko labai atsakingos – frakcijos vadovo – pareigos. Iš esmės tai yra vienos sudėtingiausių pareigų Seime.
– Kalbant konkrečiai – Jūs su Darbo partija esate nuo paties partijos įkūrimo?
– Taip, aš esu viena iš partijos steigėjų. Esu viena iš tų, kuriuos šviesios atminties Tėvas Stanislovas palaimino ir pasakė: „Vaikai, jei blogai dirbsite, jeigu dirbsite ne dėl Lietuvos žmonių, išbrauksiu jus iš tos knygos, į kurią ką tik įrašiau“. Tai yra geri, šilti prisiminimai
– Ar niekada neteko gailėtis dėl savo apsisprendimo eiti, ateiti, ir būti, tiksliau – dirbti – politikoje?
– Gailėtis dar neteko. Bet susimąstyti… Būčiau nesąžininga, jei sakyčiau, kad niekada nepagalvojau, ar tai buvo teisingas sprendimas. Tikrai buvo momentų, kai svarsčiau, ar pasielgiau teisingai. Buvo kryžkelė, buvo visai nežinoma sritis. Politinis gyvenimas yra sudėtingas. Jo „vidus“ yra visiškai kitoks, nei atrodo išorėje. Ar man to reikėjo? Sau sakau: „niekada nesigręžiok atgal ir nesistenk analizuoti to, kas buvo. Reikia visada žiūrėti į priekį ir tik į priekį. Vadinasi, taip buvo lemta“. Sekėsi, manau, neblogai. Ir sekasi.
– Jūsų politinis kelias buvo labai nuoseklus, žingsnis po žingsnio. Esate ištikima vienai partijai, niekada nesiblaškėte. Gal būtų galima pasvarstyti, kodėl Jūsų pasirinkimu tapo būtent Darbo partija?
– Iki tol niekas nekvietė į jokią kitą partiją, o pati, kaip jau minėjau, niekada anksčiau nemąsčiau apie politiką. Mane iš tiesų labai sužavėjo tai, kad nuo pat pradžių partijos bendražygių pažiūros, pozicija, principai atitiko manuosius. Buvo bendrumo, susitelkimo jausmas. Man, dar asmeniškai nepažįstant Viktoro, nepatiko televizijos ir spaudos sukurtas jo įvaizdis. Pradėjusi bendrauti dalykiškai, pamačiau, kad jis tikrai labai gilus žmogus, turintis platų vidinį pasaulį. Nebijau prisipažinti, kad gyvenime labai daug iš šio žmogaus išmokau.
– Darbo partiją yra lydėjusi ne viena skandalinga istorija. Jūs likote lojali partijai. Ar niekada nebuvo kilusi mintis tiesiog pasitraukti?
– Niekada. Esu pastovus žmogus. Esu komandos žmogus. Jeigu priklausau komandai, vadinasi, aš ta komanda tikiu. Tikrai buvo sunkių laikotarpių. Bet visada stengiausi išlikti pozityvi ir siekti, kad žmonės tą pozityvą jaustų. Puikiai žinau, kad pagrindo daugeliui dalykų, kuriuos jūs vadinate skandalingomis istorijomis, visiškai nėra. Politikoje dažnai naudojami patys nešvariausi metodai ir priemonės. Aš žinau, kaip gimsta skandalai, kodėl jie gimsta tuo, o ne kitu metu. Politikoje, kaip ir ekonomikoje, gyvenimas eina sinusoide: yra ir pakilimų, ir nusileidimų. Bet svarbiausi dalykai, kurie išlieka, yra žmogiškumas, pasitikėjimas, bendras darbas. Pabrėžiu – niekada dėl savęs, dėl savo karjeros aš nepasirinksiu kitos partijos. Jeigu išeisiu – tai išeisiu ir iš politikos.
– Ar yra žmogus, kurį galėtumėte laikyti savo autoritetu ir mokytoju?
– Politikoje ar gyvenime?
– Jūs nuspręskite, kurį iš šių variantų pasirinkti.
– Renkuosi gyvenimą. Taip, toks žmogus yra, ir tai yra mano vyras. Vienintelis žmogus, kuris mane absoliučiai pažįsta, jaučia, supranta. Mes kartu – beveik 30 metų. Tai yra žmogus, kuris visą gyvenimą mane skatino eiti į priekį. Už tai aš jam be galo dėkinga. Juokaudama savo apsaugininkams sakau: „Aš grįžtu į Ukmergę, uždarau savo kiemo vartus, ir mano valdžia baigiasi – valdžia čia yra mano vyro“. Yra labai svarbu turėti žmogų, prie kurio gali prisiglausti ir tiesiog kartu patylėti. Kai viskas suprantama be žodžių. Ir tau iš karto tampa lengviau, ramiau, saugiau.
– Jeigu leisite, toliau kalbėkimės jau ne apie politiką, bet apie asmeninį gyvenimą. Gimėte Rokiškyje. Kokie gyvenimo kelio vingiai Jus atvedė į Ukmergę?
– Taip, gimiau Rokiškyje. Šeima gyveno tikrai nelengvai. Mama naktimis megzdavo, kad prisidurtume pinigų. Brolis, įstojęs į universitetą, negavo bendrabučio. Tėvai nusprendė parduoti savo namuką ir kraustytis kur nors arčiau Vilniaus, kad visa šeima būtume kartu. Persikėlėme į Lentvarį, po to – į Žiežmarius. Tačiau galutinai pritapti nepavyko, traukė grįžti. Taigi, Ukmergė iš pradžių buvo dar viena tarpinė stotelė pakeliui atgal į Rokiškį. Bet turbūt lemtis – čia likome visam laikui. Čia aš sutikau savo vyrą. Ir čia yra mano tikrieji, patys mylimiausi namai.
– Turite du vaikus – Eimantą (g. 1987 m.) ir Julių (g. 2002). Ar esate griežta mama?
– Būnu visokia, kaip ir visos mamos. Kai reikia, tikrai pasakau griežtesnį žodį. Bet dažniausiai susitariame. Su Eimantu nuo vaikystės yra didelis rūpestis – mano sūnus negirdi. Esu labai dėkinga daugeliui žmonių, kurie mums padėjo: ir gydytojams, ir darželio auklėtojoms, ir logopedams, ir mokytojams. O Juliukas… Niekada nebegalvojau, kad turėsiu antrą vaiką, bet dabar nuoširdžiai sakau „ačiū“ medikams, kurie padrąsino gimdyti jau pakankamai brandžiame amžiuje – man buvo 39-eri. Tik noriu patikslinti – mes turime tris vaikus, tarp kurių visų – taip įdomiai sutapo – yra penkiolikos metų skirtumas. Ištekėjau už našlio, vieno auginusio dukrelę Daivą.
– Kaip apibūdintumėte – kokia yra Jūsų šeima?
– Labai stipri. Vieni kitus mes labai palaikome, ir tai yra mūsų visų stiprybė. Ir tiesiog – mes vieni kitus labai mylime…
– Kokia Jūs esate namuose? Ką mėgstate veikti?
– Kaip ir visos moterys. Verdu, skalbiu, tvarkausi – nieko kitaip. Labai mėgstu darbuotis darže – matote, kokie Pirmininkės „manikiūrai“ vasaros metu (juokiasi)? Man tai yra sielos atgaiva. Tiesiog nukreipiu į žemę visą susikaupusią neigiamą energiją.
– Jūsų įvaizdis – bent jau anksčiau – buvo labai plačiai aptarinėjamas, skirtingai vertinamas. Kas dabar sprendžia, kaip turi atrodyti Seimo Pirmininkė?
– Aš pati. Reikia būti pačiu savimi. Iš tiesų, kalbant apie mano įvaizdį, buvo tik du atvejai, kai buvau ganėtinai stipriai pasikeitusi. Su Mantu (Petruškevičiumi – red. past.) man teko bendrauti, kai kandidavau į Prezidentus. Iki tol visą laiką maniau, kad svarbiausia yra gerai padaryti darbą. O tada supratau, kad gerai atrodyti taip pat yra labai svarbu. Bet dar svarbiau yra gerai jaustis pačiai. Gali atrodyti idealiai, bet, jei jausies svetima sau, tai nebus natūralu. Dabar aš stengiuosi būti kuo arčiau savęs – aš jaučiu, kad žmonėms nepatinka „sukurtas“ mano įvaizdis.
– Ne paslaptis, kad prie įtakingo asmens mėgina šlietis – sakykime tiesiai – prisiplakėliai. Kaip atsirenkate žmones, kuriuos priimate į savo draugų, artimų bičiulių ratą?
– Turiu keletą tikrų draugų. Bet pats geriausias draugas yra mano vyras. Kuo toliau, to labiau suprantu, kad ne visi žmonės, su kuriais vienu ar kitu metu bendrauji, tampa draugais. Jie yra to meto kolegos, bendražygiai, bendradarbiai. Kaip atsirenku? Labai atsakingai. Galima tai vadinti intuicija ar moteriška nuojauta. Jei nuojautos nepaklausau, vėliau neretai tenka pripažinti, kad buvo padaryta klaida. Tik noriu vienareikšmiškai pasakyti – politikoje draugų nėra.
– Jeigu žmogus Jus nuvilia, ar esate linkusi suteikti antrąjį šansą? Ar yra dalykų, kurių negalėtumėte atleisti?
– Ilgai nesinešioju pykčio. Jei man kas nors nepatinka, aš pasakau. Laikausi taisyklės sakyti tiesiai į akis tai, ką galvoju. Ar dovanočiau nuoskaudas? Taip dar gyvenime gyvenime nebuvo, kad aš su kuo nors būčiau nustojusi bendrauti. Esu linkusi įvertinti, kodėl žmogus vienaip ar kitaip pasielgė: visada yra aplinkybės, ir visada galima rasti paaiškinimą. Pagal vieną poelgį, vieną veiksmą, vieną pasakymą negalima nei spręsti apie žmogų, nei jo pasmerkti. Reikia matyti visumą – o tam reikia laiko. Aš niekada nesmerkiu žmonių. Niekada.
– Jeigu laiko ratą būtų galima atsukti atgal – ar ką nors norėtumėte keisti savo gyvenime?
– Vyro – tikrai ne (juokiasi). Nežinau, kaip būtų su profesija… Vaikystėje labai norėjau būti pradinių klasių mokytoja. Galbūt norėčiau – bet tai juk natūralu – kad mano gyvenimas būtų buvęs šiek tiek lengvesnis kai kuriais momentais… Tikiu likimu – jo nepakeisi. Tuo lemties nubrėžtu keliu galima eiti ir tiesiai, ir aplinkui – vis tiek ateisi į tą patį tikslą. Aš džiaugiuosi savo gyvenimu – jis man labai daug atseikėjo, labai daug davė. Labai daug galimybių. Kartais pagalvoju: „Tu, paprasta moteris iš provincijos, stovi šalia pasaulio lyderių, kalbiesi kaip lygus su lygiu…“ Niekada nereikia bijoti. Kolūkio buhalterė? Taip, buvau. Ir dabar savo gyvenimo pavyzdžiu noriu visus paskatinti būti drąsius – reikia kovoti dėl savęs, reikia turėti tikslą, į jį eiti. Ir durys atsidarys – jeigu likimas bus davęs tą dovaną.
Kalbėjosi Unė Jonaitytė
Žurnalo 
medžiaga
