Akvilė Kavaliauskaitė (27 m.) – iš Ukmergės kilusi televizijos laidų redaktorė. Ketinusi studijuoti muziką ar choreografiją, mergina galiausiai pasirinko žurnalistiką ir dabar yra viena iš LRT laidos „Emigrantai“ kūrėjų.
– Kaip Jūs pati, viena iš autorių, apibūdintumėte laidą „Emigrantai“?
– Jos idėja – lietuvio, palikusio savo namus, gyvenimas, prisitaikymas svetimoje aplinkoje. Mano nuomone, tai labai graži laida, atitinkanti nacionalinio transliuotojo misiją vienyti lietuvius. Išgirstu pačių įvairiausių istorijų iš žmonių, pasirinkusių emigranto dalią. Lengva yra sėdėti vietoje, sudėtingiau yra sugalvoti kažką keisti ir tai įgyvendinti. Kiekvieno emigranto gyvenimas yra tokios pastangos pavyzdys. Man skaudu, kai žmonės sako: emigrantai išdavė, paliko Lietuvą. Niekur nemačiau tokio patriotizmo, kaip bendraudama su svetur išvažiavusiais lietuviais.
– Kodėl nusprendėte studijuoti būtent žurnalistiką?
– Mokykloje – baigiau J. Basanavičiaus gimnaziją – man visi dalykais sekėsi gerai. Tačiau visiškai neplanavau savo ateities susieti su kažkuria iš mokyklinių disciplinų. Lankiau šokius, muzikos mokyklą. Galvojau – gal būti violončelininke, gal studijuoti choreografiją. Vieną dieną mama atvertė žurnalą „Kur stoti?“ ir rimtai pasakė: „Laikas tau, Akvile, pasirinkti, kuo nori būti ateityje“. O man visos specialybės atrodė nuobodžios ir tolimos. Žurnalistika pasirodė kaip geriausias variantas iš tų visų „blogųjų“.
– Kaip prasidėjo Jūsų žurnalistinė karjera?
– Šiais metais sukanka lygiai 10 metų nuo to laiko, kai Ukmergės vietinėje spaudoje buvo išspausdintas mano pirmasis straipsnis. Buvau dar moksleivė. Nusprendžiau, kad pati galiu užsidirbti šiek tiek pinigų. Nuėjau į laikraščio redakciją ir paklausiau, ar galiu parašyti kokį nors straipsnį. Man pasiūlė pabandyti. Pabandžiau, jiems tiko. Pradėjau dirbti neetatine korespondente
– Kaip Jūsų gyvenime atsirado televizija?
– Nuo pat pirmojo kurso dirbau žurnale „Panelė“. Bet vos tik baigiau studijas, išėjau iš darbo. Ne todėl, kad nepatiko – buvę kolegos iki šiol yra vieni geriausių mano draugų. Tiesiog, baigusi universitetą, buvau labai pavargusi – vos 23 metų jaučiausi tarsi 40-ties, lyg išgyvenčiau vidutinio amžiaus krizę. Nusprendžiau – reikia kažką gyvenime keisti. Pamaniau – pats laikas išpildyti kokią nors savo svajonę, kuri glūdėjo manyje, tačiau nieko nebuvau padariusi, kad ją įgyvendinčiau. Ir…išskridau į Maljorką. Dirbau dainininke, dainavau džiazą, akompanuojama puikaus muzikanto. Bet po kelių mėnesių tiesiog supratau, kad tai iš tikrųjų nebuvo mano svajonė. Grįžau į Lietuvą, ir gavau pasiūlymą dirbti televizijoje.
– Kokie yra Jūsų, kaip profesionalės, tikslai, norai, ambicijos?
– Norų turiu turbūt daugiau, nei metuose yra valandų. Kalbant apie žurnalistiką, nenoriu būti „gąsdinančia“ žurnaliste. Visur tik ir pilna: „bijokit, kyla šildymo kainos“, „bijokit, mus puola Rusija“. Tai itin trikdo, trypia visuomenę ir aš siekiu to išvengti. Domiuosi rašymo meistriškumu, tekstuose stengiuosi atskleisti savo stilių.
Algio Kriščiūno nuotr.
– Esate parašiusi romaną. Apie ką jis?
– Parašyti knygą buvo didelis mano tikslas. Tik negalvojau, kad tai darysiu dabar – o po kokių dešimties metų. Mano romanas – apie žmones, kurie elgiasi ne taip, kaip nori, bet taip, kaip jiems diktuoja aplinkiniai, ir dėl to šie žmonės labai nukenčia. Knyga knygynuose turėtų pasirodyti vėlyvą pavasarį arba vasarą.
– Kaip ilsitės, kai pavargstate nuo darbo?
– Keistai nuskambės, bet aš nuo darbo nepavargstu. Aš labai myliu savo darbą. Manau, kad esu savo vietoje, darydama tai, ką darau. Daug skaitau, vasaras stengiuosi praleisti keliaudama. Taip pat groju, dainuoju grupėje. Dabar ruošiamės įrašyti pirmąją dainą, ketiname koncertuoti.
– Dvejus metus gyvenate su draugu. Kas Jums yra svarbiausia tarpusavio santykiuose?
– Šarūnas – televizijos operatorius. Yra puiku, kad dirbame toje pačioje srityje. Mums nereikia aiškintis vienas kitam, kodėl išvažiuojame savaitei į filmavimą, kodėl užsibūname darbe. Mes vienas kito nevaržome, stengiamės palikti savo asmenybėms erdvės, kad galėtume kažką sukurti, o ne sėdėti namie ir pyktis dėl neišplautų indų. Indus galima išplauti per tris minutes, tačiau pyktis dėl jų gali tęstis labai ilgai ir net sugriauti santykius. Labai svarbu yra sakyti tiesą. Kiekvieną kartą, jei nori kažką nuslėpti, manydamas, kad žmogus tavęs nesupras – vadinasi, tas žmogus yra tiesiog ne tavo.
– Ar daug dėmesio skiriate savo įvaizdžiui?
– Jeigu atvirai, tai apie tai, ką rengtis, pradedu galvoti paskutinę akimirką. Nebūna situacijų, kad stovėčiau prie spintos ir dejuočiau, jog neturiu kuo apsirengti. Mano mama yra talentinga dizainerė, visada galiu su ja tartis, paprašyti, kad įgyvendintų mano fantazijas.
– Kokia yra Jūsų buitis?
– Kulinaras mūsų šeimoje yra Šarūnas. Aš irgi pradėjau gaminti – vien todėl, kad man pasidarė truputį gėda, kad nieko nedarau virtuvėje. Esu tvarkinga, bet stengiuosi į buitį nekreipti pernelyg daug dėmesio. Idealiai blizgantys ir pastoviai blizginami namai man tikrai nėra vertybė.
– Ar dažnai aplankote Ukmergę?
– Taip, pakankamai dažnai. Labai artimai bendrauju su savo šeima. Seneliams esu vienintelė anūkė, jie mane labai lepina, labai jaudinasi dėl manęs.
– Ar Ukmergė, Jūsų nuomone, yra provincija?
– Taip, tai ne didmiestis, ne sostinė, ne Manhatanas. Bet Ukmergė – tiesiog labai gera pradžia. Čia gavau visas galimybes tobulėti. Reikia tiesiog mylėti, puoselėti vietą, kurioje esi gimęs. Esu sutikusi žmonių, kurie gėdijasi savo gimtojo miesto – to nesuprantu. Kiekvieną kartą, kai atvažiuoju, džiugina miesto pokyčiai: alėjos, medeliai, takai palei upę…
Kalbėjosi Unė Jonaitytė
Skaitykite ir žurnale:
