Angelė Andrikonienė – Ukmergės rajono vartotojų kooperatyvo valdybos pirmininkė ir direktorė. Moters pasiekimai yra įvertinti Lietuvos mastu – už svarų indėlį plėtojant bei stiprinant šalies ekonomiką A. Andrikonienei Vyriausybėje įteikta sidabrinė „Darbo žvaigždė“.
Jokios arogancijos. Paprastumas. Nuoširdumas. Vidinė šiluma. Begalinis jaunatviškumas.Tokia yra Angelė. Iš pažiūros – trapi savo subtiliai reiškiamu moteriškumu. Po juo slypi Angelės dvasinė stiprybė, valia, ryžtas, nepalaužiamas charakteris, reiklumas sau ir kitiems. Nenori ji vieno – būti vadinama „ponia“.
– Pirmiausia leiskite Jus pasveikinti, gavus solidų valstybinio lygmens apdovanojimą už darbo pasiekimus. Ką Jums reiškia šis įvertinimas?
– Aš vis dar netikiu, kad mane taip aukštai įvertino. Galvoju: ką aš tokio ypatingo nuveikiau? Dirbau, kaip visi, nuoširdžiai skirdama visas jėgas savo mylimam darbui. Juokaudama sakau – laukiu, kad man paskambins ir pasakys: „Mes suklydome, apsirikome, apdovanojimas skirtas ne tau, mes jį atsiimame“. Bet kokiu atveju tai – ir didelis džiaugsmas, ir didelė atsakomybė. Nes kartelė dabar yra labai aukštai pakelta. O apdovanojimu dalinuosi su visais nuostabiais žmonėmis, su kuriais dirbu. Tai mūsų viso kolektyvo pastangų, bendro darbo įvertinimas.
Albino Kuliešio nuotr. (prozvilgsnis.lt)
– Ukmergės rajono vartotojų kooperatyvui vadovaujate jau 10 metų. Papasakokite apie savo vadovaujamą įmonę.
– Vartotojų kooperatyvui šiandien priklauso 43 parduotuvės, iš kurių 10 yra mieste, o 33 – kaime, taip pat restoranas „Vilkmergė“. Valdome 100 procentų UAB „Ukmergės duona“ akcijų. Įmonėje dirba 283 darbuotojai. Pagal darbuotojų skaičių, mes esame pirmi tarp Ukmergės rajono nebiudžetinių įmonių. Tarp dirbančiųjų – tik šeši procentai vyrų. Iš esmės moterims vadovauja moteris…
– Vyras – vadovas, ir moteris – vadovė. Ar tarp jų yra skirtumas?
– Apdovanojimų ceremonijoje Vyriausybėje su manimi kartu buvo du įmonių vadovai iš Ukmergės. Vienas iš jų pasakė: „Vyrui dirbti vadovu yra daug lengviau, nei moteriai“. Ir jis iš tikrųjų teisus. Klausiate, kodėl? Todėl, kad vyras vadovaujasi logika, o moteris – emocionaliu vidumi. Kartais ir balsą pakeliu, kartais būna pagal tą posakį: „yra dvi nuomonės – viena mano, kita – neteisinga“, bet paskui labai išgyvenu. Svarstau, gilinuosi… O vyrai, jeigu pasako, tai kaip kirviu nukerta. Visada, prieš kažką darydama, dešimt kartų pergalvoju. Moteriai sunkiau, nes ji tiesiog labai daug svarsto, dėlioja, gilinasi.
A.Andrikonienė dirbo ir pardavėja, ir parduotuvės vedėja/ Asmeninio archyvo nuotr.
– Kaip bendraujate su savo darbuotojais?
– Visko pasitaiko – būna ir nemalonių gaidelių. Gludinu, kaip vadovė, visus aštresnius kampus. Suprantu, kad moterys į darbą ateina su visomis savo emocijomis, su problemomis, su bėdomis, o darbe jos visada turi šypsotis. Svarbu rasti gerą žodį, pagirti, paskatinti, drauge pasidžiaugti ir paliūdėti. Man labai rūpi, kaip žmonės gyvena, kaip jaučiasi. Jei kam nors atsitinka bėda, stengiuosi būti pirmoji, kuri ištiesia pagalbos ranką. Nesvarbu, kada tai benutiktų – dieną, naktį, savaitgaliais ar per šventes. Bet jei padedi žmonėms – tai tau padeda Dievas. Galbūt todėl mums ir sekasi.
– Kokio žmogaus Jūs nepriimtumėte į darbą?
– Turiu stiprų intuityvų pajautimą. Bet į darbą tikrai nepriimčiau žmogaus, kuris keltų grėsmę mano dukrai ir šeimai. Prieš pat vienas Kalėdas, kai dukra turėjo parskristi iš užsienio, Kūčių vakarą, aš gavau žinutę su štai tokiu tekstu: „Gal nori sulaukti savo dukters metaliniame karste?“Ar galite įsivaizduoti, kokį košmarą išgyvenau? Ačiū Dievui, kad policija išaiškino tą žmogų ir jį surado. Aš sunkiai galėjau patikėti – tai buvo mano darbuotojas. Šiandieną tas žmogus, aišku, pas mus įmonėje nebedirba. Dar vienas pavyzdys: neseniai atsisveikinau su viena darbuotoja. Žmogui suteikiu progą pasitaisyti du kartus. Trečio karto nėra. Bet apskritai aš labai tikiu ir pasitikiu žmonėmis.
– Kaip prasidėjo Jūsų karjera?
– Mano pirmieji pinigai – indų plovėjos alga. Ir tą sakau labai drąsiai, nė kiek nesigėdydama. Didžiuojuosi, kad pradėjau nuo žemiausios pakopos. Tada – pardavėja, parduotuvės vedėja, revizorė, prekių žinovė, kooperatyvo direktorės pavaduotoja, komercijos skyriaus vadovė. O nuo 2005 m. mano pareigos štai jau dešimtmetį nesikeičia.
– Iki šiol gyvenate bute. Ar Jums nesinori didžiulio namo su aukšta aklina tvora?
– Namo? O kam jis man reikalingas? Aš ir nuosavo automobilio neturiu, važinėju darbiniu. Tai yra „Audi Q3”– saugus, patogus ir moteriškas. Nesiekiu prabangos – pinigai man yra ne tikslas, o priemonė.
– Užauginote dukrą Vaidą. Gal jau turite anūkų?
– Taip, tai didžiulis didžiulis mano džiaugsmas. Prieš du metus Vaida su žentu Sauliumi man padovanojo pačią nuostabiausią dovaną pasaulyje – dvynukus Denį ir Emą.
– Ilgus metus gyvenote santuokoje. Kas turėjo nutikti, kad pasirinkote skyrybas?
– Išsiskyriau su vyru, pragyvenusi santuokoje lygiai 30 metų. Skyrybos įvyko 2003 m. Tiesiog pasukome skirtingais keliais. Nieko nekaltinu – vienas žmogus niekada nebūna kaltas dėl skyrybų, kalti yra abu. Paskutinius bendro gyvenimo metus apibūdinčiau kaip vienatvę dviese. Dabar mano buvęs vyras turi kitą šeimą, tikiuosi, kad yra laimingas, ir džiaugiuosi už jį. Nėra likę absoliučiai jokių nuoskaudų. Yra kaip yra – nebuvome skirti vienas kitam.
– Ar nesunku gyventi vienai?
– Sunku. Viena moteris visuomenėje iš karto turi tarsi žemesnį statusą. Jeigu vyras šalia, moters galva yra pakelta aukščiau nei tos, kuri neturi vyro. Kiek moterys besakytų, kad joms yra labai gera gyventi po vieną, kad joms nereikia vyriškos globos – tai netiesa. Jos pačios sau meluoja. Gyvenu viena… Namie turiu tris draugus: du televizorius ir radiją. Tam, kad nesijausčiau vieniša, grįžusi namo pirmiausia užsidegu žvakę ir įsijungiu arba radiją, arba televizorių. Bet vis tik tikiu, kad kažkur yra ta mano antroji puselė, ir kad galbūt atrasime vienas kitą.
A.Andrikonienė – tarp geriausiųjų šalies verslininkų / kaunodiena.lt – Egidijaus Babelio nuotr.
– Ar daug dėmesio skiriate savo išvaizdai?
– Labai daug. Ir išvaizdai, ir aprangai. Kaip save pateiki, taip tave ir priima, nes pirmą įspūdį apie tave žmogus susidaro per kelias sekundes. Mano stilius? Darbe stengiuosi atrodyti dalykiškai: arba kostiumėlis, arba suknelė. Vengiu kelnių kostiumų. Laisvalaikiu tikrai mėgstu puoštis: tai ir oda, ir barchatas, ir natūralus šilkas. Stengiuosi drabužius siūdintis, vertinu originalumą.
– Ar Jums svarbu, ką apie Jus mano ir kalba aplinkiniai?
– Šiandieną jau ne. Anksčiau labai išgyvendavau dėl kiekvieno išgirsto žodžio. Kažkada ir ašarų buvo – nors aš labai stengiuosi, kad mano ašarų niekas nematytų. Dabar sakau taip: jei apie tave kalba, vadinasi, esi gyva.
– Ar turite kam padėkoti už tai, kad Jums sekasi?
– Dėkoju Dievui už globą – mes visi šioje žemėje priklausomi nuo jo valios. Jeigu žmogus man ką nors blogo pasako ar padaro, aš palinkiu jam Aukščiausiojo palaimos. Didelis dėkui savo mieliems pirkėjams. Ypatingas ačiū mūsų darbuotojams – kurie tiki, padeda, eina į priekį. Esu labai laiminga moteris. Sveika, turinti mylimus ir mylinčius vaikus ir anūkus, labai mylimą darbą ir nuostabius žmones, kurie mane supa.
Kalbėjosi Unė Jonaitytė
A.Andrikonienės apdovanojimo LR Vyriausybėje akimirka/kaunodiena.lt – Egidijaus Babelio pagr. nuotr.
Skaitykite ir žurnale:
