Vydas Paknys Ukmergės savivaldybės meru išdirbo nepilnus dvejus metus – nuo 2013 m. gegužės mėnesio. Šiais metais vykusiuose tiesioginiuose mero rinkimuose V. Paknys nedalyvavo, tokiu savo žingsniu nustebindamas ir politikus, ir Ukmergės visuomenę: jam buvo prognozuojama lengva pergalė. Į klausimą, kodėl buvęs meras priėmė būtent tokį sprendimą, tiesiai nebus atsakyta ir šiame pokalbyje – nes toks klausimas tiesiog nebuvo užduotas. Atsakymą galbūt galima rasti tarp eilučių, kai V. Paknys sako: „Elgiuosi ir gyvenu, nevengdamas kardinalių pokyčių – gyvenimas gražus tuo, kad jis nėra monotoniškas“.
– Nuo mero kabineto durų vos prieš keletą dienų buvo nukabinta lentelė su Jūsų pavarde. Kaip jaučiatės, kokiomis nuotaikomis gyvenate, mero regalijas perdavęs Rolandui Janickui?
– Dabartinės nuotaikos – kaupiuosi būsimiems darbams, taigi – darbinės. Bet, be abejo, turiu šiek tiek laiko poilsiui. Savijauta labai gera.
– Esate lyg ir užsiminęs, jog pavargote nuo politikos. Ar tai – tik Jūsų žodžių interpretacija?
– Gal labiau interpretacija. Labai pavargti tiesiog nebuvo kada. Esu sakęs, kad linkstu užsiimti kita, kitokio pobūdžio veikla, ne tik politine.
– Negi tikrai po intensyvios mero darbo dienos niekada nesijausdavote pavargęs?
– Kartais jausdavausi – bet juk tai žmogiška. Teko aprėpti platų pačių įvairiausių sričių spektrą: nuo smulkmenų iki labai svarbių, rajonui itin reikšmingų sprendimų. Meras niekada nepasakys, jog šios ar kitos srities aš nekuruoju, jog man tai neaktualu. Gilinausi į visas sritis: nebuvo taip, kad vieną dalyką išmanau, o kitas – nerūpi. Tai iš tiesų atima nemažai energijos ir laiko, kaip ir dalyvavimas įvairiuose posėdžiuose, pasitarimuose, susitikimuose, šventiniuose renginiuose. Bet jug žmogus žinai: tai yra tavo darbas, tavo įsipareigojimai, tavo atsakomybė. Ir tiesiog vykdai pareigą.
– Galbūt Jums pasakysiu naujieną, bet sklando gandai, kad Jūsų sprendimą nekandidatuoti į merus labiausiai įtakojo žmona. Neva ji net pagrasinusi skyrybomis, jei dar kartą kelsite savo kandidatūrą. Ar čia yra bent lašas tiesos?
– Tiesos čia – nulis procentų. Jokių ultimatumų nebuvo – tai neatitinka mūsų šeimos gyvenimo nuostatų. Šeimoje puikiai sutariame, vienas kitu pasitikime, bet sprendimus dėl darbo ar karjeros pasirinkimo priimame kiekvienas individualiai. Aišku, pasišnekame, neslapukaujame. Bet šis gandas tikrai neturi jokio pagrindo – gal kažkam tiesiog įdomiau gyventi, kai prisigalvoja tokių dalykų.
– Dabartinis meras Rolandas Janickas, duodamas interviu mūsų žurnalui, yra pasakęs, kad V. Paknys kartelę yra iškėlęs labai aukštai – nes laikėsi kultūringos politikos principų. Kas tai yra – toji „kultūringa politika“?
– Visų pirma tai – darbo ir bendravimo stilius. Išklausyti kito nuomonę, požiūrį, vertinimą, pasiūlymą ir į tai įsiklausyti. Sprendimus priimti pasitarus ir išklausius visus argumentus. Jokiu būdu ne atvirkščiai: pačiam priėmus sprendimą klausti, ką jūs, kolegos, apie tai manote. Vertinti žmones, o ne primesti jiems savo nuomonę, kaip vienintelę teisingą. Priimti kritiką. Būti diplomatiškam ir taktiškam: nenutraukti kalbančiojo, leisti išsisakyti, net jei dėstoma pozicija yra tau visiškai nepriimtina. Kitas dalykas: nesusireikšminti, būti atviram visuomenei. Kas daugiau? Neturiu tos arogancijos sakyti, jog esu patyręs ir visko matęs. Bendravimas su visais buvo rezultatyvus ir tuo labai džiaugiuosi.
– Kokie darbai liko nepabaigti ir reikalaujantys tęstinumo? Ką būtinai, Jūsų nuomone, turėtų atlikti naujasis meras, kad gyvenimas Ukmergėje keistųsi į gerąją pusę?
– Gera pradžia yra padaryta verslo ir investicijų skatinimui – šia linkme reikia intensyviai dirbti toliau. 2014-2020 metų europinis finansavimas, teritorinis lėšų įsisavinimas taip pat yra labai svarbu: strateginiai sprendimai priimti, pradėta ruošti dokumentacija, reikia judėti toliau. R. Janickas yra labai stiprus šioje srityje ir aš tikiu, kad jam viskas pavyks. Noriu paminėti energetikos sritį – šilumos ūkio darbų ir veiklų tęstinumą. Pirmiausia – visų linksniuojamas juridinis ginčas, kuriame didelė atsakomybė tenka merui: juk jam, atstovaujant savivaldybės poziciją, teks dėti parašus.
– Manau, skaitytojas gavo pakankamai informacijos, koks V. Paknys buvo ir yra politikoje. Pasikalbėkime apie Jūsų vaikystę, mokyklinius metus.
– Gimiau Želvoje. Į Ukmergę atsikraustėme, kai man buvo dveji metukai. Augau darbininkų šeimoje. Amžinatilsį tėvelis Gediminas buvo statybininkas. Mama Bronė buvo vaikų darželio šeimininkė, vėliau darbavosi kepykloje, baldų fabrike. Turiu ketveriais metais vyresnę sesę Alvydą, su kuria bendraujame labai artimai. Baigiau tuometinę 5-tą vidurinę mokyklą, buvau aktyvus visuomenininkas: ir sportavau, ir dainavau, ir renginius organizuodavau. Mokslas sekėsi, sakykim, ketvertui pagal penkiabalę sistemą.
– Studijavote tuometiniame Kauno politechnikos institute (dabar Kauno technologijos universitetas) pramonės šiluminę energetiką. Kaip prisimenate studijų metus?
– Pirmame kurse gyvenau pas tetą Vilijampolėje, nes tiesiog negavau bendrabučio. Po to moksluose teko daryti pertrauką – mane paėmė į tarnybą sovietinėje armijoje.
– Esate iš kartos, kuri šios armijos šauktiniais buvo viena paskutiniųjų – paties Nepriklausomybės priešaušrio metais. Ar dėl to, kad esate lietuvis, neteko patirti sunkumų, diskriminacijos?
– Pusę metų praleidau Orienburgo stepėse, seržantų mokykloje. Tada pusmetis – Gobio dykumoje, Mongolijoje, šalia sienos su Kinija. Paskutinysis pusmetis – taigoje prie Baikalo ežero. Lietuvių buvome vos keli ir į mus jau pradėjo žiūrėti skersokai. Tačiau jokių represijų patirti neteko.
– Su žmona Giedre esate pažįstamas nuo mokyklos laikų. Ji studijavo Vilniuje, Jūs – Kaune. Ar atstumas nebuvo kliūtis Jūsų santykiams?
– Mes iki šiol laimingi drauge, puikiai sutariame, tai, vadinasi, nebuvo. Susipažinome mokyklos šokiuose, kai aš buvau devintokas, ji – aštuntokė. Mokyklinė meilė. Studentiškas laikotarpis buvo įdomus: važinėdavome vienas pas kitą į pasimatymus, į studentų renginius. Dabar Giedrė dirba A. Smetonos gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui.
– Ar esate romantiškas vyras? Ar dažnai įteikiate žmonai gėlių?
– Prisipažinsiu: čia mano silpnoji vieta, romantikas nesu. Gėles dovanoju tik pačiomis pagrindinėmis progomis ir juokaudamas pasakysiu, kad man kainuoja nemažai pastangų tas progas atsiminti.
– Turite dvi atžalas: Gytį ir Tomą. Ar esate griežtas tėtis?
– Gytis šiais metais švęs dvidešimtmetį. Jis studijuoja architektūrą – nuo paauglystės turėjo tikslą būti architektu, ir to nuosekliai siekia.Vasarą planuoja su draugais išvykti padirbėti į Ameriką. Tomui rudenį sukaks 15 metų, jis mokosi Dukstynos pagrindinėje mokykloje. Organizuoja, režisuoja, veda renginius. O ar griežtas tėtis esu? Griežtumu to nepavadinčiau. Bet sūnūs žino: pirmiausia paprašau ir išaiškinu, kodėl reikia taip elgtis, po to seka griežtas priminimas – jei reikia. Nemėgstu daug šnekėti: geriau rečiau, bet stipriau. Laikas parodys, ar mano auklėjimas yra teisingas, bet kol kas tikrai susikalbame.
– Su draugais ar dviese su žmona esate apkeliavęs nemažai šalių. Ką Jums suteikia kelionės?
– Atsipalaiduoju nuo kasdienių rūpesčių, galva pailsi. Įdomu yra pamatyti, pažinti, sužinoti, kaip žmonės svetur gyvena, kuo kvėpuoja.
– Ar daug draugų turite?
– Artimų draugų ratas – dar nuo mokyklos laikų. Turime tvirtas tradicijas, kurių daugybę metų nekeičiame. Kartu sutinkame Naujuosius metus, su vaikais suvažiuojame į vasaros šventę.
– Gyvenate bute, tačiau vienas iš Jūsų pomėgių – sodininkystė. Kur šį pomėgį realizuojate?
– Turime sodą netoli nuo namų – „Rasos“ sodų bendrijoje. Kartais važiuojame dviračiais, kartais prasivaikštome. Ten dažniausiai praleidžiame savaitgalius, tvarkome aplinką, bendraujame su draugais, kaimynais. Ką spėjau nuveikti šiais metais? Su sūnumi perkasėme komposto dėžę, sutvarkiau ūkinį pastatėlį, apgenėjau medelius.
– Pabaigai vis dėlto sugrįžkime prie politikos. Ko palinkėtumėte naujajam merui?
– Supratingos, patikimos komandos. Nekeisti darbo ir bendravimo stiliaus . Atsirinkti tuos žmones, kurie Ukmergei tikrai nori gero ir nėra vedami savanaudiškų tikslų. Rolandas turi šią savybę: intuityviai pajusti, kas yra kas. Ir, žinoma, sveikatos – ją reikia tausoti.
Kalbėjosi Unė Jonaitytė
Žurnalo 
medžiaga
