2000 m. Pasaulio veterinarijos gydytojų asociacija balandžio 30-ąją paskelbė Tarptautine veterinarijos diena. Tai diena, kuomet visame pasaulyje suburiami veterinarijos atstovai, siekiant atkreipti dėmesį į šios profesijos reikalingumą ir naudą.
Pasak vieno amerikiečių rašytojo, geriausias gydytojas pasaulyje yra veterinarijos gydytojas: „Jis negali paklausti savo pacientų, kas atsitiko – jis turi tiesiog tai žinoti“.
Veterinarijos dienos proga kalbamės su Ukmergėje žinomu bei populiariu veterinaru Mečislovu Radzevičiumi. Iš Suvalkijos kilęs veterinarijos gydytojas šiai profesijai atidavė daugiau nei 40 savo gyvenimo metų. M. Radzevičius dirba privačioje veterinarijos klinikoje, gyvena ne mieste, bet Jurginų kaime: arčiau gamtos, kur gali atsiduoti savo aistrai – žirgams.
– Veterinaras – tai gydytojas, kuris rūpinasi gyvūnų priežiūra ir sveikata: diagnozuoja ligas, gydo, vakcinuoja ir konsultuoja gyvūnų augintojus. Kaip Jūs apsisprendėte tapti veterinarijos gydytoju?
– Viskas susiklostė labai atsitiktinai. Gyvenome Kybartuose. Mamos netekau, vos baigęs 8-ias klases. Teko pačiam galvoti ir pačiam mėginti kabintis į gyvenimą. Žmonės man siūlė pačių įvairiausių variantų – ką ir kaip reikia daryti. Laikraštyje perskaičiau, kad Kudirkos Naumiesčio žemės ūkio technikumas renka mokinius. Pasitariau su mamos broliu, sakau: gal reikia eiti čia mokytis. Mokslai jau buvo prasidėję, stojamuosius egzaminus išlaikiau eksternu. Tapau veterinarijos felčeriu. Technikumą baigiau 1971 m. Gerokai vėliau, 1984 m., baigiau Veterinarijos akademiją.
– Kas pirmasis priėmė į darbą jaunutį veterinarijos felčerį?
– Pradėjau dirbti Gražiškių apylinkinėje veterinarinėje ligoninėje Vilkaviškio rajone. Neilgai teišdirbau – tik apie tris mėnesius. Paėmė į armiją. Atitarnavęs karioumenėje, įsidarbinau veterinaru Ukmergės rajone buvusiame „Draugystės“ kolūkyje.
– Ir tada įvyko įdomus Jūsų profesinės karjeros pokytis – veterinarijos trumpam atsisakėte. Kaip tai nutiko?
– Tiesiog susiginčijau su vienu žmogumi. Jis man pasakė: tu daugiau nieko nemoki dirbti, tik veterinaru. Atsakiau: galiu dirbti bet ką. Ir tapau Pašilės remonto-mechaninės gamyklos tekintoju, sukinėjau „gaikes“, gavau ketvirtąją kategoriją. Įrodžiau, kad sugebu dirbti bet kokį darbą, ir mečiau. Grįžau prie veterinarijos.
– Kokios charakterio savybės, būdo bruožai būtini veterinarui?
– Kalbant apie specialybes apskritai, aš žmones skirstau į amatininkus ir į specialistus. Ar tai būtų batsiuvys, ar baldžius, ar stalius, ar statybininkas. Specialistas visada galvos, kaip kažką patobulinti, sukurti, padaryti naujai, o amatininkas visą amžių darys tik tai, ko kažkada buvo išmokytas, bet visada – tą patį. Veterinarui, aišku, būtiniausia savybė – mylėti gyvūnus. Kitas dalykas – reikia nebijoti gyvūnų. Yra tokių buvusių kolegų, kurie turėjo vidinę baimę – žmogus atveda didelį šunį, o veterinaras, rodos, į kampą tuoj įsispraus. Arba net arti prie arklio bijodavo prieti – bet juk arklį taip pat reikia gydyti. Negi tą padarysi iš tolo, per atstumą? Gyvūnai labai greitai pajunta, jeigu jų bijai – ypač šunys.
– Dėl kokių bėdų dažniausiai kreipiamasi į veterinarą?
– Laikai keičiasi. Kažkada, kai žmogui nugaišdavo paskutinė karvė, jis tiek neverkdavo, kiek dabar raudama dėl šuniuko. Pasitaiko juk, kad matai – neišgydysi, teks užmigdyti, nieko neįmanoma padaryti. Buvę dienų, kai mačiau tiek ašarų, kad, rodos, laidojimo biure dirbu.
– Ar reikia savo augintinį veterinarui parodyti profilaktiškai – ne tik tada, kai yra akivaizdžių sveikatos problemų?
– Reikia. Žmonės dažnai taip ir elgiasi, kadangi rūpinasi savo augintiniais. O tai yra būtina pirmiausia dėl skiepų, o antra ir nemažiau svarbu – dėl parazitų kontrolės.
– Įprastai galvojame, kad pagrindiniai veterinarų „pacientai“ – šunys ir katės. Kam dar tenka suteikti pagalbą?
– Aš save vadinu daktaru – universalu: gydau ir peliuką, ir arklį. Taip pat paukščius: karvelius, povus, kitus. Stebitės, kad tenka gydyti peliukus? Atneša. Prisimenu atvejį, kai smiltpelė negalėjo „išsipeliuoti“. Savininkas rūpinasi, prašo pagelbėti. Juokaudamas sakau – priėmiau gimdymą. Nuolatos skaitau literatūrą, lankausi seminaruose.
– Kokiais vardais žmonės vadina savo gyvūnus? Ar kartais būna, jog išgirdęs nustembate?
– Per ilgą praktiką kokių tik vardų neprisiklausiau! Žinau šunį, kurio vardas Vladas… Tarp šunų vardų pagal populiarumą jau daug metų be konkurencijos – Reksas. Taip pat Maksas, Baksas, Bosas. Yra ir Eurų, ir Litų. Žmonių fantazija beribė.
– Ar gyvūnų gydytojas pats turi augintinių?
– O ar gali būti kitaip? Laikau penkias kates, penkis šunis. Taip pat – žirgus. Vienas žirgas turi ypatingą vardą: Ukmergės Lunatikas. Kitą vadinu rusiškai: Vesennij Luč. Lietuviškai „Pavasarinis Spindulys“, bet rusiškai man gražiau skamba. Dvimetės kumelaitės vardas – Jurginų Alisa. Ar ir kitus išvardyti? Delovaras, Arktika, Uvertiūra, Dinara… Du šiemečiai kumeliukai dar „nepakrikštyti“.
– Iš savo patirties pasakykite – ar žmonės pakankamai rūpinasi savo gyvūnais?
– Visko, be abejo, pasitaiko, vienareikšmiškai negaliu atsakyti. Būna, kad žmogus atveda užmigdyti visiškai sveiką šunį: nebepatinka, atsibodo, nebegali laikyti, per didelis išaugo… Tai vieni sunkiausių momentų mano darbe – dažniausiai vežuosi namo ir stengiuosi rasti naują šeimininką. Bet daug daugiau yra gerų pavyzdžių. Gydžiau šuniuką, dvi savaites išbuvusį brakonierių pastatytoje kilpoje. Šeimininkas klaidžiojo, ieškojo, kol rado. Atvežė leisgyvį, vos kvėpuojantį, išliesėjusį. Mačiau, kaip žmogui svarbus jo gyvūnas. Pavyko išgelbėti. Dėl to juk ir dirbi – padėdamas gyvūnui, kurį žmogus myli, padedi ir pačiam žmogui.
Kalbėjosi Unė Jonaitytė
Žurnalo 
medžiaga
