Seniūnijos seniūnas – seniūnijos vadovas, kurį konkurso būdu (pagal Vietos savivaldos įstatymą palanki gyventojų nuomonė laikoma kandidato privalumu) skiria ir atleidžia savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymu.
Seniūnas atlieka seniūnijos vidaus administravimą, atsako už seniūnijos vidaus vadybą, administruoja asignavimus, skirtus seniūnijai. Seniūnijos veiklos nuostatų nustatyta tvarka seniūnas atlieka jam priskirtas personalo valdymo funkcijas, išduoda seniūnijai priskirtos teritorijos gyventojams šeimos sudėtį, gyvenamąją vietą ir kitokias faktinę padėtį patvirtinančias pažymas, išskyrus atvejus, kai tai pagal teisės aktus turi būti patvirtinta kitais dokumentais.
Štai taip trumpai oficialiai apibrėžiama, kas yra seniūnas ir kokios pagrindinės jo veiklos funkcijos. Ukmergė seniūno neturi – Ukmergė turi seniūnę. Su Z. Pečiuliene kalbamės apie tai, kas iš tikrųjų slypi po žodžiais „atlieka seniūnijos vidaus administravimą, atsako už seniūnijos vidaus vadybą, administruoja asignavimus, skirtus seniūnijai“. O slypi paprastas, eilinis žmogus su savo problemomis, rūpesčiais, iškilusiais klausimais, ateinantis į seniūniją ieškoti pagalbos, patarimo, informacijos. Z. Pečiulienė sako, kad svarbiausia yra žmonių ir miesto gerovė: kokioje aplinkoje jie gyvena, kaip ir kokiomis priemonėmis tą gyvenimą galima padaryti gražesniu ir kokybiškesniu.
Z. Pečiulienė Ukmergės miesto seniūne tapo kiek daugiau nei prieš metus. Iškalbingas faktas: moteriai pradėjus eiti pareigas, Seniūnija turėjo daugiau nei 600 tūkst. litų skolos rangovams už atliktus darbus ir suteiktas paslaugas. Per metus stipriai ekonomistei įsiskolinimus pavyko sumažinti 200 tūkst. litų. Bet ir čia seniūnė remiasi žmogiškuoju faktoriumi. „Jeigu esi aukščiausio lygio vadybininkas, tu privalai rasti kelią į kiekvieno žmogaus širdį“, – sako ji.
– Kokia yra seniūnės diena?
– Pasakysiu atvirai – sunki. Jau iš vakaro susiplanuoju, ką turiu nuveikti rytoj. Darbo efektyvumas, našumas didžiąja dalimi priklauso nuo to, kaip tinkamai tai yra suplanuota, ir kaip tinkamai tai yra apgalvota. Tenka apmąstyti, apsvarstyti ne tik visumą, bet ir kiekvieną detalę, smulkmeną – nes antraip darbas strigs. Žinoma, iš anksto visko numatyti negali, todėl tenka būti visada pasiruošusiai reaguoti greitai. Ryte, atėjus į darbą, tikrai yra ne laikas dėliotis dienotvarkę. Tada yra laikas paskirstyti darbus. Aptariame su kolektyvu ir susirinkusius žmones 9 valandą specialistai paskirsto. Per 15 minučių jų nebelieka: visi žino, ką jie darys, ir visi išvažiuoja į savo darbo vietas.
– Žmonėms galbūt nėra visiškai aišku, kaip tampama seniūnu – nes seniūnas nėra renkamas tiesiogiai. Kai kas gali manyti, kad šias tikrai pakankamai aukštas ir svarbias pareigas valdininkas gauna todėl, kad jam palanki miesto valdžia, kad galbūt kažkas „užtarė“ ar kam nors „pašnabždėjo į ausį“. Kaip yra iš tikrųjų?
– Viską galima paaiškinti labai paprastai, nes pati procedūra nėra sudėtinga: vyksta konkursas seniūno vietai užimti. Sudėtingiau yra kitkas: laimėti konkursą. Tam tikrai reikia ypatingo pasirengimo, teisinių, ekonominių žinių, vadybinių sugebėjimų. Teko Vidaus reikalų ministerijoje laikyti bendrųjų gebėjimų testą ir vadovavimo gebėjimų egzaminą. Buvo atsakingas pokalbis vadybos klausimais.
– Kas Jus paskatino dalyvauti konkurse?
– Aš visą laiką dirbau kažkuo panašų darbą, užėmiau vadovaujančias pareigas. Bet šį kartą man norėjosi išbandyti kažką naujo: galbūt prireikė naujų iššūkių. Tvirtai tikėjau, kad mano turima patirtis gali būti naudinga miestui ir jo žmonėms. Iki tapdama seniūne, dirbau spaustuvėje direktoriaus pavaduotoja. Nebuvo lengva: tekdavo tvarkytis su techninėmis problemomis. Kad ir sugedus spausdinimo staklėms… Lyg ir žinai – teoriškai – ką daryti, bet praktiškai pati to padaryti negali. Kartais tai vesdavo į neviltį. Prisipažinsiu: norėjosi kažko paprastesnio. Šluoti gatves, pjauti žolę, genėti medžius – atrodo, yra žemiška ir kiekvienas tai gali. Kita vertus, aš anksčiau galvojau, kaip galvoja dauguma: kad valstybiniame darbe galima būti atsipalaidavus ir pasiimti atlyginimą. Dabar galvoju visiškai kitaip: sąžiningai dirbant valstybinį darbą, tikrai yra ką veikti ne tik nuo 8 iki 17 valandos, bet ir po darbo.
– Ar buvo momentų, situacijų, kokių nors nepalankiai besiklostančių aplinkybių, kai teko gailėtis savo apsisprendimo eiti seniūnės pareigas?
– Nuoširdžiai prisipažinsiu, nors galiu likti neteisingai suprasta: teko, ir net labai. Aš pernai vienu metu jau buvau nuleidus rankas. Buvau pradėjusi galvoti, kad tiesiog „neištempsiu“, pasitrauksiu… Net pabandžiau ieškoti kito darbo. Bet stengiausi galvoti pozityviai: jog nėra padėčių be išeičių, ir jei pasitraukiu, vadinasi, aš pralaimėjau, nesugebėjau, neradau tinkamo problemų sprendimo būdo. Ir nusprendžiau eiti tolyn.
– Kokia buvo ta situaciją, kurioje tai akimirkai buvote pasijutusi bejėgė ką nors padaryti?
– Aš suprantu ir žinau, kad gyvenimas yra toks: su ekonominiais trigdžiais, nepakankamais biudžetais. Pradėjus dirbti, lėšų buvo tikrai labai nedaug, jų stigo. Miestas nemažas, o jį reikia visą sutvarkyti. Pirmas atėjimas į darbą: laukia minia žmonių, jie pasiruošę dirbti, o nieko nėra. Kalbu apie darbo priemones – net šiukšlių maišų nebuvo. Ir nėra pinigų jiems nupirkti, kad būtų galima išsiųsti žmones dirbti. Kaip jiems dirbti? Tam, kad būtų galima įdarbinti žmones, prikirtome šakų, taip apvalydami miestą. Darbas buvo atliktas tikrai gerai. Ir tada aš pamatau, kad nėra pinigų toms šakoms išvežti. Reikėjo ieškoti įmonių, kalbėtis, bendrauti, tiesiog paprašyti, kad įmonės dovanotų tą pagalbą miestui. Aš labai dėkinga visiems įmonių vadovams, į kuriuos kreipiausi, ir kurie neužtrenkė durų: išklausė ir padėjo. Tada prasidėjo šienavimo darbai. Šienavimo techniką įstengėme nusipirkti tik gegužės mėnesio pabaigoje, kai žolė visur jau aukšta. Plotai dideli. Prasidėjo nepatenkintų miestiečių skambučiai, puolimas per spaudą: kad užpuls žmonės erkės, kad seniūnė nesusitvarko. Patyriau nemenką spaudimą. Buvo ir baimės, ir nevilties minučių.
– Kokios savybės – ir charakterio, ir dalykinės – yra būtinos šiame darbe?
– Visos. Visos teigiamos bendražmogiškosios savybės. Kiekviena diena padiktuoja situaciją, kurioje reikia vienokių ar kitokių savybių. Vienoje situacijoje reikia būti griežtai, kitoje – būti geru klausytoju, kad žmogus galėtų išsikalbėti. Kartais reikia paguosti, nuraminti, tiesiog ištarti gerą žodį.
– Su kokiomis problemomis žmonės dažniausiai į Jus kreipiasi? Galbūt žmonės ne visai teisingai įsivaizduoja, kada seniūnija gali pagelbėti?
– Dalis žmonių ateina su tikrai nereikšmingais skundais. Tarkim, apskųsti kaimyną dėl kokios nors eilinės ir tikrai tarpusavyje išsprendžiamos situacijos. Pastebiu, kad yra tokių, kurie ateina vos ne patikrinti, ką aš dirbu. Bet yra žmonių su tikrai rimtomis problemomis – bet dažniausiai aš ir pati apie tai žinau. Didelė problema – privažiavimai prie namų, kurių arba nėra, arba jie yra labai prastos būklės. Bet tai reikalauja didelių investicijų – o lėšų nėra. Prašoma prie kelių namų įrengti vaikų žaidimo aikšteles. Tai reikalinga ir būtina, bet kol kas nėra galimybių. Tvirtai tikiu, kad tos galimybės atsiras.
– Be abejo, pasitaiko piktų, priešiškai nusiteikusių interesantų. Kaip su tokiais elgiatės?
– Leidžiu žmogui „išsipykti“ – tegul jis papyksta. Visokių žmonių yra. Būna, kad paskambina telefonu, ir tiesiog rėkia ant manęs. Suprantu, kad žmonės turi teisę piktintis – tai priimu kaip savo darbo dalį. Nurimus aistroms, pateikiu savo argumentus, kodėl daroma būtent taip, o ne kitaip. Klausia: kodėl mes nedirbame taip, kaip užsienyje. O aš linkusi klausti – ar mes gyvename taip, kaip užsienyje? Ar ten šiukšlinama, kaip pakliūva? Ar mes saugome ir prižiūrime savo turtą? Ar mes sudrausminame kaimyną, kuris elgiasi netinkamai? Reikia pradėti nuo savęs. Ir to turi siekti ne viena seniūnė, o visi gyventojai: nuo vaiko iki senolio.
– Kaip vadovė – kokius reikalavimus keliate savo darbuotojams?
– Pirmiausia – atsakomybė. Jeigu žmogus yra atsakingas, jis išmoks, jeigu nemoka, sužinos, jeigu nežino.
– Kaip Jums pavyko per vienerius darbo metus taip stipriai sumažinti Seniūnijos įsiskolinimą? Veržėte diržus ten, kur tik įmanoma?
– Pradėjus dirbti, skola siekė 624 tūkst. litų. Skola sumažėjo dviem šimtais tūkstančių. Esu ekonomistė, skaičiuoti moku. Kai teisingai susiskaičiuoji ir susiplanuoji, taip ir gaunasi.
Esu dėkinga savo darbo kolektyvui už supratimą ir darbą kartu. Rezultatas yra viso seniūnijos kolektyvo darnaus darbo rezultatas. Ačiū jiems.
– Ar šis Jūsų darbo rezultatas sulaukė kokio nors valdžios įvertinimo? Gal gavote premiją, gal Jums padidino atlyginimą?
– Buvo suteikta III-ioji valstybės tarnautojo kategorija. Kad blogai padariau – tikrai niekas nepasakė. (šypteli)
– Skirstote darbus žmonėms, kurie turi atidirbti nustatytą valandų skaičių už gaunamą socialinę pašalpą. Į šiuos žmones neretai žiūrima kaip tarsi į antrarūšius. Ar tarp jų – tik tinginiai, veltėdžiai, nevykėliai ir girtuokliai?
– Vienareikšmiškai apie visus kalbėti negalėčiau. Tvirtai sakau viena: jeigu jų nebūtų, miestas būtų tikrai daug šiukšlinesnis ir purvinesnis. Dėka jų Ukmergė yra daug tvarkingesnė. Maždaug 10 procentų iš žmonių tiesiog šiuo metu yra atsidūrę savo nelaimės vietoje: netekę darbo, gaunantys išmokas. Jie tvarkingi, nagingi, jie pasirodo ir dingsta: nes juos pasamdo kiti. Dalis yra tokių, kuriems nesiseka, kurie mėgsta ir stiklelį pakilnoti. Bet tai – jų asmeninis reikalas, kaip jie gyvena. Su vienais gražiai sutariame, su kitais – gal kiek prasčiau, bet darbą jie padaro. Ir dalis yra tiesiog piktybiškų – kurie ateina ne dirbti, bet „atstovėti“ valandas. Bet šitas „numeris“ nei su manimi, nei su mano kolektyvu „nepraeina“. Nėra dienos, kad nepravažiuočiau ir neprakontroliuočiau, ir ne aš viena. Man padeda kolektyvas. Mes dirbame kartu. Kartais net nelipu iš mašinos – pasižiūriu iš tolo, kaip vyksta darbas.
– „Antrarūšiai pašalpininkai“. Kokiu reikia būti, kad taip skirstytum žmones?
– Man yra skaudu, nepaprastai skaudu. Aš kviečiu visus susimąstyti, kokia tai plonutė linija: vieną dieną tu ten, kitą – absoliučiai priešingoje barikadų pusėje. Nusisukus sėkmei, kiekvienam gali tekti atsidurti tarp niekinamų „pašalpininkų“. Kaip gyventi – yra kiekvieno pasirinkimas. Ir niekas negali to smerkti. Kiekvienas mes turime savo istoriją.
– Kokia Jūs esate namuose?
– Esu tiesiog mama, nors abu mano sūnūs jau suaugę. Turiu šaunią marčią, du anūkus, laukiu bepasibeldžiant į šį pasaulį trečiojo. Vyresnysis sūnus Laimis, kuriam – 32-eji, yra informatikas, kaip programuotojas jau padaręs puikią karjerą. Marti – būsima vaikų gydytoja. Kitas sūnus, trisdešimtmetis Regimantas, Vilniaus kolegijoje baigė maisto chemiją. Jis yra labai meniška asmenybė, vis dar ieškanti savęs.
– Kokias savybes stengėtės ir siekėte įskiepyti savo vaikams?
– Pirmiausia – pagarbą žmogui. Nesvarbu, koks jis. Gali būti girtuoklis, svieto perėjūnas, dar koks nors, bet jo negalima smerkti. Išmokus šią pamoką, visa kita išmokstama daug lengviau.
– Ar turite kokių nors išskirtinių pomėgių? Koks yra Jūsų laisvalaikis?
– Mano gyvenimas nebuvo paprastas ir lengvas. Jauna ištekėjau. Gimė vaikai. Esu darboholikė, todėl stengiausi derinti motinystę ir karjerą. Kažkokiam ypatingam hobiui tiesiog nebuvo laiko. Dabar, turėdama laisvą minutę, mėgstu skaityti knygas, žiūrėti istorinius filmus. Ir labai mėgstu keliauti. Mokykloje geriausiai sekėsi du dalykai: matematika ir geografija. Tad juos ir derinu: darbas ir laisvalaikis. Kelionės priklauso nuo turimo pinigų kiekio. Jei tuo momentu neturi pinigų egzotiškai kelionei, atrandi gražių vietų Lietuvoje.
Seniūnė nesibodi bet kokio darbo
– Ar turite moteriškų silpnybių, tarkim, vaikščioti po parduotuves? Ar mėgstate puoštis?
– Ne. Drabužis man turi būti tvarkingas, švarus, patogus. Tikrai nesijausčiau geriau, vilkėdama brangų drabužį.
– Koks aksesuaras Jums yra mieliausias?
– Žiedų nenešioju, nes man jie trukdo, negaliu dirbti. Papuošalas, kurį mėgstu, yra auskarai. Esu toks žmogus: aš skubu, lekiu, darau. Užsikabinu, pametu, suplėšau – kam save apsunkinti?
– Ar daug draugų turite? Ar mėgstate triukšmingus bičiulių „susibėgimus“?
– Neturiu laiko. Ir man tam gaila laiko. Porečiai – smagu, bet dažnai – ne.
– Ar turite gyvenimišką principą, kuriuo niekada neišduotumėte?
– Niekada nepakenkčiau žmogui. Niekada nepadaryčiau žmogui blogai. Su tuo negalėčiau susitaikyti ir ramiai gyventi.
– Ar mylite Ukmergę?
– Taip. Nenorėčiau niekur kitur gyventi. Čia noriu nugyventi likusį laiką.
Kalbėjosi Unė Jonaitytė
Albino Kuliešio pagr. nuotr.
Žurnalo 
medžiaga
