Šventupiečiai solidarizuojasi su viso pasaulio lietuviais ir kasmet liepos 6-tą dieną, 21 valandą, Šventupėj prie Komaro dvaro gieda tautinę giesmę. Šiemet renginys vyko kultūros namuose, kadangi ilgai lauktas lietutis mums sumaišė visas kortas.
Nuaidėjus tautinei giesmei Lietuvos miestais ir miesteliais, Kazimiero Šermukšnio vadovaujamas kolektyvas „Šventerečius“ surengė svečiams ir Šventupės gyventojams šventinį koncertą.
„Šventerečiaus“ moterų kolektyvo lūpomis nuskambėjo daina „Kur gintarais nusėtas marių krantas“.
Tikrai, kad graži mūsų Tėvynė, to nepaneigs nieks. Gražius posmus apie Lietuvą skaitė Kazimieras Šermukšnis ir Genoefa Povilavičienė.
Mano brangi Tėvynė
Čia kur Baltija melsva
Nerami banguoja,
Čia manoji Lietuva,
Tėvynė mylimoji.
Virš galvos žydras dangus,
Pievelės žaliuoja,
Skamba girios ir laukai,
Paukšteliai giedoja.
Čia laiminga aš gimiau
Ir čionai užaugau,
Vėliavą prie širdies glaudžiu,
Tariu Tėvynės vardą.
Čia mana šalis laisva
Vėliava trispalvė,
Žemės protėvių netryps
Slibinas trigalvis.
O kokia Tu man graži,
Šalele gimtine,
Gyvuok per amžius ir būk laisva,
Mano brangi Tėvyne.
Muzikinius sugebėjimus pademonstravo mums jaunieji solistai. Daivos sūnus ir svečias atvykęs iš Vilniaus. Šis berniukų duetas susikūrė beveik spontaniškai, tos pačios dienos rytą. Susitikę berniukai išsikalbėjo, kad abu moka vieną ir tą pačią dainą apie Tėvynę. Ir kaip atimsi iš vaikų svajonę, jos neleisti vaikams padainuoti šventinio renginio metu. Vaikai mūsų ateitis, kaip gležni daigai stiebiasi į saulę.
„Kokia brangi tu mano žemė Lietuvos“, dainavo jauna solistė Henrika Linartaitė pritariant Kazimierui.
Sulaukėme svečių iš Jasiuliškių socialinės globos namų. Genadijaus ir Deniso, bei jų vadovės Daivos Šermukšnienės. Įdėmiai klausėmės Genadijaus ir jų dueto su Daiva skambių dainų.
Genadijus, pritariant „Šventerečiaus“ moterų kolektyvui, padainavo romansą „Rožė ta“.
„Šventerečiaus“ moterų kolektyvas žiūrovus pradžiugino savo naujais romansais.
Kas gali būti brangiau už Tėvynę? Už tą šalį, kurioj tu augai, basas po lankas bėgiojai. Už pievoj kvapnų šienelį ir balto pieno šlakelį.
Tėvynė – tarsi Motina. Jai žodžiai skirti patys gražiausi ir šilčiausi.
Garsiais plojimais scenoje žiūrovai sutiko Daivą, Irmą ir Kazimierą.
Visa salė net atsistojusi, su palingavimais dainavo su jais kartu ir skandavo „pakartot“.
Gimtoj šaly ir medžių kalbą supranti, ir šešėliai čia nebūna juodi.
Moterų kolektyvas „Rėja“ vadovaujamas Birutės Gelumbeckienės, šoko linijinius šokius. Visiems pademonstravo savo plastinius sugebėjimus.
Pusantros valandos trukęs renginys nepastebimai prabėgo. Ir niekas neskubėjo skirstytis į namus. Šiltas lietutis atgaivino žemę, palaistė ištroškusią liepą ir vėl dūzgė jų žieduose bičių spiečius. Kvapnaus medaus lašas išgydo net sielos žaizdas.
Pasibaigus renginiui eidama į namus mąsčiau. Negali būti, kad emigrantui lietuviui išvykus svetur, neskaudėtų širdies. Kad jis nepasiilgtų Tėvynės. Manau ateis ta diena, kai lietuvis grįžęs sakys:
„Aš viską atiduosiu Tau, Tėvyne, kiek Tau skolingas palikau. Parklupęs ant kelių maldauju priimk mane, aš vėlei sugrįžau“…
Tik gėrio siekime bendrai visi, tada ateis mums ateitis šviesi.
Genoefa Povilavičienė „Šventerečiaus“ kolektyvo narė
{eventgallery event=’114660006053230309490@6170245304118401009′ attr=images mode=imagelist max_images=11 thumb_width=50 }
