Šaltokas pavasaris šiemet eina vėžlio greičiu. Medžiai be lapų. Dažnai dienomis pučia žvarbus vėjas, o dangus pašykšti saulės ir jos šiltų spindulių. Esant tokiam vėjuotam orui nesinori ir lauke ilgai būti, nes tuoj pat puola peršalimo ligos. Dar pakol intensyviai nevyksta žemės ūkio darbai ir mažai kas kapstosi prie savo sodybų sklypuose, kolektyviniuose soduose, Ukmergės rajono profesinių sąjungų bendrija kartu su profsąjungos pirmininku Vincentu Banikoniu, balandžio 25 dieną organizavo ekskursiją į Biržų kraštą.
Kiekvienais metais balandžio mėnesį Ukmergės rajono profesinių sąjungų bendrija mini profsąjungų dieną. Šiais metais paminėjome savo profsąjungų šventę kitaip.
Į kelionę įsidėjome sumuštinių ir kartu gerą nuotaiką. Juolab, kad po šalnos anksti ryte krapnojo lietutis, o vėjas šiek tiek buvo aprimęs.
Taip linksmai besišnekučiuojant visi artėjome link Biržų. Biržuose oras buvo puikus. Kaip pagal užsakymą pas Dievą. Tik viena neaišku, visuomet jis toks, ar mūsų apsilankymo proga?
Pačiame miesto centre pastatytas paminklas poetui Juliui Janoniui, nes poetas yra kilęs iš Biržų krašto.
Truputis istorijos apie Biržus. Manoma, kad miesto pavadinimas kilęs nuo to, kad kadais darbininkai miškuose kirto biržes ir plukdė sielius. Miestui ir davė pavadinimą Biržai.
Čia pat, miesto centre ir kunigaikščio Kristupo Radvilos 1547 – 1603 metais Biržuose pastatyta moderni tuo metu Lietuvoje pilis – tvirtovė, ant pietinio Širvėnos ežero kranto. Šis ežeras suformuotas dirbtinai užtvenkus dvi upes ir buvo skirtas pilies, ir miesto prieigoms apsaugoti.
1704 metais švedų kariuomenė užėmė Radvilų tvirtovę. Pasitraukdami švedai rūmus ir kitus tvirtovės pastatus susprogdino. Biržų pilies rūmai buvo atstatyti tik 1978 – 1988 sovietiniais metais. Atstatyti tvirtovės rūmai, dvi parakinės, tiltas ir ginklų arsenalas. Nuo 1989 metų rūmuose įsikūrus Biržų krašto muziejui jis buvo pavadintas „Sėla“.
Visi įdėmiai klausėmės gidės pasakojamų istorijų ir padavimų apie šiuos rūmus. Kaip Radviloms statant vieno bokšto pilies sieną ji griuvo ir griuvo. Ir kunigaikščiui Radvilai buvo patarta apsilankyti pas žynį. Žynys patarė kunigaikščiui sutikus laimingą porą gyvus žmones įmūryti šioje pilies sienoje. Tiksliau įmūryti jauną vyrą dėl sienos tvirtumo. Kunigaikštis paklausė žynio patarimo ir sugrįžęs į Biržus pirmuosius susitiko jaunavedžius. Juk kas gali būti laimingesnis už jaunavedžius? Taip buvo nutarta įmūryti jaunikį, o jaunoji jeigu myli savo mylimąjį turi pasiaukoti dėl judviejų meilės. Įmūrijus jaunavedžius pilies siena daugiau nebegriuvo ir taip buvo užbaigta pilies statyba.
Apžiūrėjus Radvilų pilies ekspozicijas, išvykome autobusu pasivažinėti ir pasigrožėti po miestą. Netoli Radvilų pilies pastatytos dvi bažnyčios. Viena balta – katalikų, kita raudona – reformatų. Biržuose yra išlikę depo ir stoties pastato geležinkelio atkarpa, lokomotyvas. Pamatėme kitų įdomybių, apie kurias mums papasakojo gidė kelionės metu.
Šiais laikais mieste atsirado daugiau kavinukių, mat žmonės sugrįžę iš užsienio pamažu pradeda kurti savo verslą.
Anksčiau Biržuose buvo 3000 tūkstančiai žydų, tačiau juos kaip ir kitur Lietuvoje sušaudė vokiečiai. Šiandieną šiame mieste gyvena tik du žydai, per didelį stebuklą tarp negyvų išlikę gyvi.
Mūsų profsąjungiečiai susitiko su Biržų rajono profsąjungiečiais. Visi turėjome apie ką pasišnekėti, pakeliauti kartu.
Toliau važiavome į Astravo rūmus priklausiusių grafams Tiškevičiams. Pakelėj sena parduotuvėlė, kuri priklausė anksčiau Astravo dvarui. Nuo Astravo rūmų keliavome per Širvėnos ežerą nutiestu pusės kilometro mediniu tiltu link Biržų miesto. Nutiesus per ežerą medinį tiltą, juo į siūlų fabriką iš Biržų ateidavo darbininkai. Daugelis dar ir dabar naudojasi šiuo tiltu, skuba į darbą.
Akį maloniai traukė bundanti pavasario gamta. Ežere plaukiojančios gulbės, kirai, antys, ir žuvėdros. Ant ežero vandens suposi žvejų valtelės. Pakalbinti žvejai nelabai gyrėsi savo laimikiu.
Pasiekę kitą ežero krantą išvykome šiame krašte pasižiūrėti smegduobių. Biržų rajonas garsėja gipso ir dolomito klodais. Jie yra arti žemės paviršiaus.
Visai netoli, šalia plento randasi „Geologų duobė“. Kaip mums pasakojo gidė, kad smegduobė tokį vardą gavo todėl, nes įgriuvo kai buvo minima geologų diena. Paėjus gal penkiasdešimt metrų pamatėme dar vieną smegduobę šalia plento, o anapus, kitoje kelio pusėje žmonės statosi gyvenamą namą. Daugelis ukmergiškių sako, kad dėl savo ir savo šeimos saugumo tikrai taip nerizikuotų, ir pastatų šalia smegduobių nestatytų. Dėl smegduobių Biržų mieste neleidžiama statyti aukštesnių kaip penkiaaukščių namų.
Sugrįžę į autobusą nuo autostrados pasukome miško link, kur mūsų laukia karstinė įgriūva „Karvės ola“. Pasakojo, kad iš įgriovų dažnai tenka gelbėti ne tik karves, avis, bet ir arklius, tačiau žmonės nėra niekad nė vienas į jas įgriuvę. Jų yra labai įvairų dydžių ir gylių, vietomis siekia net iki 12 metrų gylio. Atsirado drąsių moterų, kurios mediniais laiptais nusileido į „Karvės olą“.
Pasakojo, kad kai kurios įgriuvos rajone prisipildžiusios vandens. Telkšo tarsi maži ežeriukai ar baseinai. Gaila, kad dėl laiko stokos tokių įgriuvos duobių nespėjome aplankyti ir pamatyti, nes mūsų jau laukė gidas Rinkuškėse.
Toliau tęsėme ekskursiją po Rinkuškių alaus daryklą. Alus – tradicinis lietuvių gėrimas. Lietuvoje alus buvo gaminamas jau nuo 19 amžiaus. Beje, nors alų geria daugiausia vyrai, tačiau alų išrado moteris. Alaus gamybai taip pat naudojami apyniai ir mielės. Apyniai atvežami iš Vokietijos ir kitų šalių. Pasirodo mielės naudojamos ir moterų kosmetikos gamyboje. Tai sužinojome apsilankę Rinkuškėse. Susipažinome su senovėje alaus virimo tradicijomis.
Alus kasdienybėje lietuvio vaidino svarbų vaidmenį. Be alaus neapseidavo kasdieniai darbai, tradicinės šventės, vestuvės ir kiti pokyliai. Šis kraštas seniai garsėja alumi.
1991 metais Rinkuškėse pastatyta moderni alaus darykla. Čia gaminama rauginta „Seno Rūsio“ gira ir labai daug rūšių alaus. „Rinkuškių Miežinis“, Rinkuškių Juodasis“, „Biržai“, „Alaus Kelias“ ir t.t.
Pamatėme virimo, rauginimo, brandinimo patalpas. Sužinojome, kad jo gamybai specialiai ruošiamas vanduo, kurio 1 litrui alaus išvirti paruošiama 5 – 6 litrai vandens. Pilstymo liniją aptarnauja šeši operatoriai. Mums neteko pamatyti kaip pilsto alų, nes išeiginėmis dienomis pilstymo linijos nedirba.
Rinkuškių alaus darykla yra pelniusi daug garbingų apdovanojimų. Kaip pasakojo gidas, kad jų alaus ragavo apsilankęs net prezidentas Valdas Adamkus, nors jisai ir nėra alaus mėgėjas. Stenduose puikuojasi žymių politikų nuotraukos, tarp jų ir ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus. Neseniai alaus darykla pradėjo gaminti naują alaus rūšį, kuris net 15 – kos laipsnių stiprumo. Šis alus eksportuojamas į Ameriką, Angliją, Kiniją, Latviją, Estiją ir į kitas Europos šalis. Jau prekiaujama ir Lietuvoje.
Ekskursija po alaus daryklą nei kiek neprailgo. Ekskursijos pabaigoje degustavome girą ir įvairių rūšių alų. Vaišinomės jų firminiais patiekalais, kepta duona ir sūriais.
Šalia alaus daryklos veikiančioje parduotuvėlėje įsigijome suvenyrų, giros ir alaus. Juk kaip neparsiveši lauktuvių į Ukmergę draugams. Smagios nuotaikos ir kupini gerų emocijų visi skirstėmės į namus.
UKMERGĖS RAJONO PROFESINIŲ SĄJUNGŲ BENDRIJOS REVIZIJOS KOMISIJOS PIRMININKĖ GENOEFA POVILAVIČIENĖ
