Daug ažiotažo ir diskusijų pastaruoju metu sukėlė Lietuvos Respublikos Seime svarstomos Miškų įstatymo pataisos, leidžiančios Lietuvos perdirbėjams ir biokuro gamintojams pirmumo teise įsigyti žaliavinę medieną. Jau nuo pat Seimo kadencijos pradžios buvo nerimaujama, kad didelė dalis urėdijose paruoštos medienos iškeliauja į kitas valstybes. Ieškota įvairių variantų, kad, nepažeidžiant laisvos prekybos nuostatų, būtų sudaromos kuo palankesnės sąlygos medieną perdirbti Lietuvoje.
Lietuvos valstybiniuose miškuose kasmet vidutiniškai iškertama apie 3,5 mln. m3 apvaliosios medienos. Pagal dabartinę galiojančią aukcionų tvarką, didelę jos dalį įsigyja tarpininkai, kurie vėliau žaliavą perparduoda užsienyje. Tuo tarpu Lietuvos medienos perdirbimo pramonė patiria vietinės žaliavos stygių ir tai stabdo jos augimą ir investicijas. Skaičiuojama, kad dėl patirto žaliavos stygiaus pastaraisiais metais bankrutavo per 20 medienos perdirbimo įmonių. Medienos perdirbimo įmonėms ir toliau patiriant vietinės žaliavos deficitą, apie 15 tūkst. darbo vietų būtų ties praradimo riba, o tolimesnės investicijos – neįmanomos.
Generalinės miškų urėdijos skaičiavimais, apie ketvirtadalis Lietuvos miškuose nukirstos medienos keliauja į užsienį, kur yra perdirbama ir pridėtinė vertė kuriama jau nebe mūsų valstybei. Lietuva dėl egzistuojančios medienos pardavimo iš valstybinių miškų tvarkos praranda maždaug 230 mln. eurų. Todėl reikalinga esminė miškų ūkio valdymo reforma, kuri užtikrintų didžiausią socialinę ir ekonominę naudą valstybei iš jos valdomo turto, t.y., miškų.
Suprantu, esame Europos Sąjungos sudėtyje, kurioje veikia laisvos rinkos dėsniai, kur laisvas prekių ir paslaugų judėjimas, tačiau visgi manau, kad vidiniais saugikliais privalome stengtis turimus savus išteklius panaudoti vietoje ir kurti didesnę pridėtinę vertę Lietuvoje. Nesame tokie turtingi, kad galėtume sau leisti būti žaliavų tiekėjais. Esu įsitikinęs, kad vidinėmis taisyklėmis ir tvarkomis galime pasiekti, kad kuo daugiau žaliavinės medienos būtų perdirbta Lietuvoje, tereikia noro ir valstybinio mąstymo. Siūlomomis Miškų įstatymo pataisomis siekiame įteisinti racionalų medienos naudojimą ir užtikrinti didžiausią kuriamą ekonominę ir socialinę naudą valstybei. Siekiame, kad medieną būtų galima įsigyti rinkos kaina, aukcione ir įsigyti jos būtų galima tiek, kiek įmonė sugeba perdirbti. Mūsų siekis – užtikrinti, kad medienos pramonėje, kurioje dirba virš 60 tūkst. darbuotojų, vystytųsi, didėtų medienos perdirbimo ir baldų gamybos pramonės eksportas. Tai yra valstybinis turtas, kuris turi likti Lietuvoje ir nešti pridėtinę vertę.
Didžiausias ginčas keičiant Miškų įstatymą kyla dėl galimo konkurencijos pažeidimo, tačiau tiek Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto išvada, tiek Teisingumo ministro pasisakymai leidžia daryti išvadą, kad tai nepažeis Europos Sąjungos teisės normų.
Seime pasirodžius Miškų įstatymo pataisoms, kurios tiesiogiai numato pirmumo teisę įsigyti medieną šalyje veikiantiems medienos perdirbėjams, kilo didelis nepasitenkinimas tiek iš medieną į užsienį eksportuojančiųjų, tiek ir iš pačių urėdijų atstovų. Tenka apgailestauti, kad dabar Lietuvos miškų mediena augina kaimynų baldų pramonę. Apie 2 mln. m3 Lietuvos miškuose iškertamos medienos kaip žaliava išvežama į Latviją, Lenkiją, Kiniją. Daugiausiai ją išveža vietiniai perpardavinėtojai arba užsienio perdirbėjams atstovaujančios įmonės. Šiandien jau pačios urėdijos pripažįsta, kad perpardavinėtojai dirbtinai sukelia medienos kainą, kuri neatitinka realios rinkos kainos. Tokiu būdu dalis geriausios rūšies medienos lieka nenupirkta, taip ji praranda vertę, sugenda ir galiausiai būna parduota kaip malkos. Panaši situacija vyrauja ir biokuro rinkoje, kai dėl tarpininkų galutinė šilumos kaina nepagrįstai išauga.
Medienos perdirbimas ir baldų gamyba yra vienas svarbiausių šalies pramonės sektorių, sukuriantis bene didžiausią pridėtinę vertę Lietuvos ekonomikai. Medienos žaliavai iškeliaujant į užsienį, prarandamas žaliavinis sektorius, ko pasekmė – prarandama ir pridėtinė vertė. Esu tvirtai įsitikinęs, kad išsaugodami medieną, ją perdirbdami Lietuvoje, sukursime daugiau darbo vietų, dešimteriopai daugiau pajamų surinksime į valstybės biudžetą per kitus mokesčius. Nacionalinis turtas turi nešti maksimalią naudą ir privalo likti valstybės rankose.
Lietuvos Respublikos Seimo socialdemokratų partijos frakcijos narys, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys Arūnas Dudėnas
