Artėjant šv. Velykoms, Deltuvos kultūros namų darbuotojai visus norinčius kviečia į „Velykinio margučio dirbtuves“, kur moko tradicinio kiaušinių marginimo meno, pasakoja apie liaudiškus šios šventės papročius. Susidomėjusieji gali išmokti susirišti tradicinę verbą, kiaušinius marginti mūsų senolių pamėgtais būdais: svogūnų lukštais, vaško technika, augalinių medžiagų dalimis. Norintieji išmoksta kiaušinį papuošti siūlais su liepos šakelių atraižomis. O patys mažiausi mokomi ir velykinių oracijų.
Visi laukiame nuostabios pavasario šventės Velykų. Tačiau ar laukdami susimąstome, kokia šios šventė prasmė, kokios tradicijos ir papročiai? Velykos tai senovinė gamtos atgimimo ir žemės ūkio darbų pradėtuvių šventė. Liaudiškuose jos papročiuose susipynę mitiniai tikėjimai su Jėzaus Kristaus prisikėlimo stebuklu. Visomis apeigomis buvo siekta kuo geriau pasiruošti būsimiems žemės ūkio darbams, pasitelkti magiją, spėjimus ir tikėjimus, laiduojančius gerą būsimą derlių, sėkmę ir gerovę šeimai.
Svarbiausias apeigiškiausias velykinio laikotarpio simbolis – dažyti, marginti kiaušiniai. Tai gyvybės, pilnatvės, derlumo simbolis. Margučiai simbolizavo gamtos prisikėlimą, gyvybės atsiradimą, gyvenimo atsinaujinimą, augalijos gimimą, žydėjimą ir vaisingumą. Be to, buvo tikima, kad kiaušinis gali perimti žmonių bei gyvulių ligas, nukreipti blogas akis. Kiaušiniai buvo dažomi didžiojo šeštadienio vakare ant šventintos, dar kitaip vadinamos naujosios ugnies.
Tradicinis kiaušinių dažymas – natūraliais, dažniausiai augaliniais dažais: svogūnų lukštais, šieno pakratais, beržo vantos lapais, kerpėmis, samanomis, medžio žievėmis. Dažymui rinko ramunėles, rugiagėles, dilgėles, bruknių lapus. Bet visoje Lietuvoje plačiausiai kiaušinių dažymui naudoti svogūnų lukštai. Nuo lukštų kiekio, nuo mirkymo ir virimo laiko priklausė, kokia spalva nusidažys. Kiaušinis įgaudavo spalvą nuo geltonos iki tamsiai rudos. Geltoną spalvą gaudavo nuovirą paruošę iš beržų lapų, ramunėlių žiedų, avižų, kviečių želmenų, raudoną – iš jauno ąžuolo žievės. Lietuvoje marginimas vašku buvo laikomas moterų užsiėmimu, o skutinėjimas – vyrų. Kad kiaušinis blizgėtų, nudažytą dar ištepdavo lašiniais.
Margučiai buvo dažomi ne tiek dėl grožio, kiek suteikiant tam simbolinę, maginę prasmę. Vyravo juoda, raudona, geltona, rusva ir žalsva spalvos. Juoda spalva simbolizavo žemę motiną, augalijos bei vaisių gimdytoją deivę Žemyną. Raudona spalva simbolizavo vaisingumą, gyvenimą, gimimą. Žalia spalva reiškė pavasario augaliją, javų daigus, geltona ir ruda – subrendusius javus, mėlyna – žydrą dangų, nešantį palaimą pasėliams ir visai augalijai.
Kiaušinius dažė dideli ir maži, pasiturintys ir vargšai. Margučius marginti imdavo jau 4-5 metų vaikai. Daugiausia džiaugsmo margutis jiems ir suteikdavo, tuo labiau jei gražiai išmargintas ir skiriasi nuo kitų. Išaušus Velykų rytui, dar prieš saulės patekėjimą, po kaimą pradėdavo vaikščioti mažieji kiaušiniautojai. Jie pirmieji tikrosios šventė pranašai. Kiaušiniautojų apsilankymas anksčiau kaime buvo laukiama apeiga, o moralas labai paprastas: kuo daugiau šeimininkė išdalins kiaušinių, tuo vištos bus dėslesnės, bulvės našesnės augs, gerai viščiukai iš kiaušinių risis. Aukštaitijoje kuris vaikis įėjęs į gryčią, įsikiša į burną vieną pirštą, tam šeimininkė duoda vieną kiaušinį, kuris du pirštus, tam duoda du. Kartais susigrūda visus pirštus, iš to pasijuokia ir nieko neduoda. Gautąjį kiaušinį tuoj pasideda pintinėlėn ar užantin ir padėkojęs, atsisveikinęs išeina. Dovanotam velykiniam kiaušiniui skiriama nepaprastai didelė reikšmė. Jis turėjęs suteikti žmogui sveikatos ir visokio gėrio. Toks margutis buvo saugomas, kad nesudužtų. Juo gydydavo susirgusį (duodavo suvalgyti), jis metamas į ugnį padėdavo užgesinti gaisrą.
Su margučiais susiję daug velykinių linksmybių. Susirinkę ridenti, vaikai pirmiausia apžiūrėdavo, kieno margutis gražiausias ir ant kalnelio pasistatę medinį lovelį pradėdavo varžybas. Lovelį, kuriam labiausiai tinka išskaptuota beržo pliauska, gamindavo dar prieš Velykas. Margučius loveliu žaidėjai ridendavo lauke, o esant blogam orui – troboje. Dažnai žaisti ar pažiūrėti varžybų susirinkdavo kone visi kaimo gyventojai – ir jaunimas, ir garbaus amžiaus senoliai. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai nesudėtingas žaidimas, tačiau labai svarbi tinkama strategija, įgūdžiai ir, be abejo, sėkmė. Norint laimėti margučių ridenimo turnyrą svarbu išsirinkti tinkamą kiaušinį, jausti jo greitį. Geras žaidėjas turi įvairių kiaušinių: apvalių, pailgų, smailu galu. Dažniausiai apvalus margutis rieda tiesiai, o smailus suka į šalį. Jei norite, kad margutis riedėtų į kairę pusę, ridenti reikėtų smailiuoju galu į kairę pusę, o jei į dešinę – smaigaliu į dešinę.
Tad švęsdami Velykas nenuobodžiaukime, o prisiminę senąsias tradicijas smagiai praleiskime laiką.
UKC Deltuvos filialo vedėja Daiva Stiburienė
