Kaune, Menininkų namų Parodų salėje iki rugsėjo 19 d. veikia fotomenininko, poeto Albino Kuliešio paroda „Kūrėjų veidai“.
Per ilgiau nei dešimtmetį sukurti menininkų portretai patraukia vidiniu švytėjimu, šviesotamsoje besiskleidžiančia kūrėjo esme.
Kaip prisimena parodos autorius, fotografija į jo gyvenimą atėjo palaipsniui, pirma susipažinus su tapyba, grafika, keramika… „Patiko fotografijos greitis, galimybė pasitaisyti, pakartoti. Jaunystėje stigo kantrybės“, – juokiasi jis. Įamžinti menininkus pastūmėjo pirmasis serijoje amžinybėn iškeliavusio bičiulio, vienintelio Lietuvoje lino skulptoriaus Gintauto Gavenavičiaus portretas. „Lietuvoje aktyviai remiamas sportas, tačiau rungtynės praeina, nepalikdamos ženklų. Tai, ką sukuria kultūra, išlieka. Todėl ir fotografuoju menininkus. Noriu juos užfiksuoti, įamžinti, kad net išėję Anapilin jie keliautų ateitin. Tai žmonės, trykštantis kūrybine jėga, idėjomis, optimizmu. Net ir didžiausių negandų akivaizdoje jie nepasiduoda, bet skuba veikti. Pasaulis be menininkų, kuriame karaliautų statybininkai bei dažytojai, būtų baisiai skurdus“, – įsitikinęs A. Kuliešis.
Portreto žanro Lietuvoje karalius Algimantas Aleksandravičius ne kartą dalijosi gudrybėmis, kaip net ir surežisuotoje fotografijoje atverti pašnekovą, tuo tarpu A. Kuliešis tiek proceso metu, tiek pačioje nuotraukoje stengiasi likti nepastebėtas, išsaugoti gyvenimiškus kūrėjų atvaizdus. Galbūt todėl sveikindamas autorių poetas Robertas Keturakis džiaugėsi, kad „fotografijose nėra ikonomis tapusių asmenybių. Net tie, kurie galvoja esantys genialumo ikonomis, čia yra žmonės. Kartais – mįslingi, kartais – be galo atviri.“ Žvelgiant į parodoje eksponuojamus menininkų portretus apima šilumos, jaukumo pojūtis. Išorinė kūrėjų šviesa atliepia vidinę, paliečia žiūrovą, akimirkai persmelkdama, sustabdydama ir suvirpindama.
Portretas, ypač nepaliaujamai modernėjant šiuolaikinei fotografijai, tapo pakankamai statišku, tiesmukišku žanru, tačiau A. Kuliešio atida žmogui, jo dvasiniam vyksmui kuria gyvus, kvėpuojančius atvaizdus. „Tarp Albinų nuotraukų neradau nei vienos, kurioje esanti asmenybė nebūtų tam tikroje judesio akimirkoje. Pristigus išorinio, kaip mat pasitinka vidinis judesys – nuostaba, susikaupimas, išgąstis…“ – įžvalgomis dalijosi R. Keturakis. Kartais šis judesys atsiskleidžia per formą, kaip poetės Leonoros Jankeliūnienės ar rašytojo, fotografo Ričardo Šileikos portretuose, kartais tai – tiesiogiai suvokta kūno plastika ir šviesotamsoje subtiliai balansuojanti, kaip fotomenininkės Lilijos Kuliešienės, figūra, tačiau dažniausiai tai – gyvybingas, kibirkščiuojantis, kaip muzikos pedagogo, skulptoriaus Jono Žentelio, gerų akių žvilgsnis. Savin nugrimzdęs rašytojas Kazys Saja, smilksta cigaretė tapytojo Dano Andriulionio rankoje… Atida smulkmenoms, dvasinių ir išorinių virpesių sintezė įkvepia portretams gyvybės, paversdama juos didesniais už paprasčiausius atminties archyvus. „Veidas, kurį fotografuoju, ne išorinis fizinis, o giluminis veidas, – pasakoja A. Kuliešis. – Siekiu, kad kiekvienas kvadratinis centimetras kalbėtų. Dabar dažnai pamirštama, kokia svarbi kompozicija, mėginama viską suniveliuoti. Nebijau skirtingų tonų, formatų – svarbi kiekviena detalė.“
Parodoje nuskambėjo ir fotomenininko eilės. Nors poezija kūrėjo gyvenime atsirado vėliau nei vizualieji menai, A. Kuliešis sakosi dažnai pajuntąs vaizdą ieškant žodžių, o žodžius – šaukiantis vaizdo. Taip gimsta fotopoezija. Atidarymo metu R. Keturakio pasiūlyta idėja, esą, būtų įdomu, ką patys menininkai parašytų apie savo portretus, leidžia tikėtis, kad vaizdo ir žodžio sintezė ilgainiui tik plėsis ir gilės. Apie savo portretą poetas juokavo: „Esu dėkingas Albinui, kad jis neparodė mano ausų. Senokai, man dar dirbant „Nemuno“ žurnale, viena jauna fotografė atvažiavo padaryti mano nuotrauką. Keletą kartų spragtelėjo, o kitą dieną skambina, esą, reikėsią kartoti. Atvažiavusi sako, nesupykite, bet jei leisite, priklijuosiu jūsų ausis prie jūsų galvos. Prašom, priklijuokite! Po kurio laiko matau savo portretą žurnale – labai patiko, didelių varnalėšų nematyti. Užtai draugai susitikę pašiepė – vaizduoja, matai, Van Goghą! Tas tik vieną ausį nusirėžė, šitas – abidvi“, bet surimtėjęs pridūrė: „Žvelgiant į Albino įamžintą Keturakį – jei kairėje nebūtų to balto ruožo, aš išsigąsčiau. Daugelis mane vadina tamsos ar net pilkumo žmogumi. Pilka spalva man yra pati maloniausia. Albinas įžvelgė manyje ir šviesos.“ A. Kuliešiui šviesa ir menininko esmė – neatsiejami dalykai, tad parodoje randasi žvakutėmis mirganti akmenų krūvelė. „Kiekvienas menininkas išeidamas palieka akmenėlį – savo kūrybą“, – aiškina fotomenininkas, ir simboliškai uždega tris žvakeles, primindamas išėjusiuosius amžinybėn.
Kūrėjų plenerus rengiantis, Ukmergėje kultūros tarybą įkūręs ir jai vadovaujantis A. Kuliešis sklidinas idėjų ir energijos. „Menininkai kartais būna kaip maži vaikai, sugeba daug padaryti, bet niekados nepasirūpina savimi, tad padedu kaip išmanydamas, – šypsosi jis. Ir surimtėjęs priduria: – Noriu, kad būtų šviesiau – nepakanka groti armonika ir šokti klumpakojį. Reikia kopti aukštyn, negalima pasitenkinti tuo, kas yra, tad susirenkame, diskutuojame. Žmogus be kūrybos, be kultūros – tampa žvėreliu. Jei ir toliau gyvensime kaip dabar, vien skaičiuodami pinigus, visai sulaukėsim.“
Milda Kiaušaitė
Autorės nuotr.
