Švedijos Blekinge rajono, Sölvesborg’o miesto, klubo LIONS nariai Ukmergės „Ryto” specialiosios mokyklos ir vaikų globos namų auklėtinius pakvietė į vasaros stovyklą. Pakvietimą stovyklauti gavau ir aš, Jono Basanavičiaus gimnazijos 4 klasės mokinė Aistė Remeikaitė.
Trečius metus artimai bendrauju su jaunaisiais LEO. Savarankiškai mokausi švedų kalbos, domiuosi švedų kultūra, papročiais ir tradcijomis. Stovykloje padedu ukmergiškiams susikalbėti su švedais. Esu sužavėta švedų svetingumu, draugiškumu ir pasiaukojimu neįgaliems bei tėvų netekusiems vaikams.
Trečią vasarą stovyklavę vaikai namo grįžo pailsėję, įdegę, kupini neišdildomų įspūdžių, susiradę naujų draugų. Vienuolika dienų stovyklautojai gyveno jaukiuose švediškuose nameliuose Tredenborg’o kempinge, prie jūros. Kiekvieną rytą vaikai gaminosi pusryčius patys, o pietus ir vakarienę paruošdavo švedai Brigitta, Stig, Arne. Maistas buvo toks skanus, kad daugelis stovyklautojų paprašydavo antros porcijos pakartoti.
Šiais metais vaikai džiaugėsi ne tik puikiu oru, kaitria saulute, bet ir šiltu jūros vandeniu. Maudytis galima buvo ištisas valandas, nes vandens temperatūra siekė 27°C šilumos.
Kiekvieną dieną stovyklos organizatoriai stengėsi vaikams padovanoti kuo įvairesnes pramogas. Stovyklautojai žaidė boulingą Brömolla miestelyje, minigolfą – Tredenborg’o stovyklavietėje, futbolgolfą – Ysane, plaukiojo atvirame Hällevik’o baseine, jodinėjo arkliais Bokeslätte, šėlo diskotekoje Rundelloje. Lietuvaičiams didelį įspūdį paliko Švedijos cirko „Olympia” pasirodymas. Dar prieš programos pradžią vaikai susipažino su keturkojais cirko artistais: arkliais, kupranugariais, lamomis ir šuniukais. Juos galima buvo ne tik pamatyti, bet ir paglostyti. Sužavėti likome ir akrobatų, žonglierių bei klounų pasirodymais.
Vieną dieną praleidome Hanö saloje. Į salą plaukėme nedideliu laivu apie trisdešimt minučių. Hanö sala – tai tarsi milžiniškas granito akmuo. Aukščiausioje salos vietoje iškilęs švyturys, pastatytas 1904 metais. Šiaurinėje pusėje driekiasi nuostabus akmeninis rifas, kuris keičia savo formą priklausomai nuo audrų ir vėjo. Augmenija skurdoka, tačiau priskaičiuojama apie 230 rūšių augalų, ganosi keli šimtai elnių. Vakarinėje salos pusėje „verda” gyvenimas – čia ir gyvenamieji namai, ir vasarnamiai, kavinė ir parduotuvė, nedidelis uostas ir jachtų prieplauka. Apie trisdešimt žmonių nuolatos gyvena saloje. Tačiau kiekvieną vasarą daugiau nei trisdešimt tūkstančių turistų aplanko šią įspūdingą vietą. Napoleono karo metu sala priklausė Anglijos laivyno bazei. Kasmet Anglijos karo laivai atvyksta pagerbti čia žuvusių penkiolikos savo karių. Jų atminimui saloje pastatytas didelis kryžius.
Kelionė aplink salą daugumai buvo rimtas savęs išbandymas. Kaitri saulė, siauri takeliai, apraizgyti spygliuota augmenija, milžiniški akmeniniai šlaitai labai apsunkino lietuvaičiams kelionę. Tačiau poilsis prie vandens, pietūs, pagaminti čia pat ant laužavietės, greit atstatė prarastas jėgas. Pailsėję dar turėjome galimybę paskrieti bangomis gelbėtojų laivais ir salą pamatyti iš jūros pusės.
Padovanojo švedai vaikams ir pietus McDonald’s restorane. Vykome net į Kristianstad’ą. Tai Skåne rajono centras prie Helgeån upės ir Hammarsjön ežero. Dauguma vaikų pietavo McDonald’s pirmą kartą. O kaip visi džiaugėsi dėžutėse radę po mažą žaisliuką!
Pietaudami sužinojome, kad kažkada šioje vietoje buvo tik pelkės, upės ir ežerai. Vandeninga vietovė priklausė Danijai. 1614 – aisiais Danijos karalius Kristianas IV Kristianstad’ą įkūrė pelkyne, upės Helgeån (Šventoji) žemupyje. Miestas pelkėse statytas gynybos sumetimais, o vanduo, užliejantis pievas, leido turėti sodrias ganyklas. 1658 – aisiais Skåne regionas atiteko Švedijai.
Prieš penkiasdešimt metų miesto savivaldybės vyrai į pelkes žiūrėjo kaip į niekam nereikalingą vietovę ir įkūrė miesto savartyną. Atliekos ten vežtos bene keturiasdešimt metų. Tik 1980 metais visuomenė ir politikai į gamtą ėmė žiūrėti kitaip. Nuspręsta atkurti pelkes, smėlynus, ežerus ir upes. Apylinkėse buvo įkurta dvidešimt lankytinų vietų, o 2005 – aisiais Kristianstad’o vendens karalystė tapo biosferos rezervatu. Dabar čia rudenį gali pamatyti daugybę žąsų pulkų, traukiančių į šiltuosius kraštus, pavasarį – tuoktuvių puotas šokančių gervių. Atsigauna gandrų populiacija, daugėja šamų upėse, gausiai veisiasi ūdros.
Aplankėme ir mes 2010 metais atidarytą Vattenriket biosferos rezervato gamtos centrą (Vttenriket naturum). Centro ekspozicija nedidelė, čia nepamatysi gyvūnų ir paukščių iškamšų. Švedijoje gaminti gyvūnų iškamšas yra draudžiama. Tikroji ekspozicija – gamta, o ne pastatas. Gavę centre informacijos, žmonės gali savarankiškai vaikščioti po lankytinas vietas, jas apžiūrinėti žiūronais.
Didelį įspūdį vaikams paliko rodomas filmas – užsidarius specialioje kapsulėje sukuriamas virtualus pojūtis, lyg skristum sraigtasparniu, plauktum motoriniu laivu ar panertum po vandeniu.
Labai smagiai praleidome dieną vasaros pramogų parke Tosselilla. Skåne rojone Tomelilla mieste 1984 metais atidarytas vasaros pramogų parkas, padalintas į keletą teminių sričių. Pirmiausia išbandėme karusėles ir atrakcionus, aplankėme mini zoologijos sodą ir Tarzanijos šalį, pabuvojome indėnų kaimelyje, klausėmės milžiniškų dinozaurų riaumojimo. Jaunesnieji stovyklautojai plaukiojo katamaranais, o vyresnieji išbandė kanojas. Man didžiausią įspūdį paliko kartingų trasa. Pirmą kartą važiavau ir segvėjais bei CRAZY dviračiais.
Papietavę ir šiek tiek pailsėję, čia pat pramogų parke, antrą dienos pusę praleidome vandens karalijoje. Išbandėme visus vandens atrakcionus, vandens čiuožyklas, plaukiojome įvairaus gylio baseinuose, kaitinomės pirtyje.
Laikas pramogų parke prabėgo labai greitai. Liko dar daug neaplankytų atrakcionų. Sutikome čia ir lietuvį Andrių Charitonovą iš Kauno. Sužinojome, kad jis jau dešimt metų gyvena Švedijoje, studijuoja universitete, vasaros metu dirba šiame parke. Jam buvo labai malonu pabendrauti su mumis lietuviškai.
Į visas pramogas mus lydėdavo klubo LIONS nariai Dan, Ingegerd, Anki, Christina, Gerda, Veronica, Maggan, Annika ir kt. Vyresniesiems klubo nariams stovykloje noriai padėdavo ir jaunesnieji (17-22m.) LEO – Helen, Moa, Viktor, Maja, Josefin. Užsidarę, ramūs ir nekalbūs jaunieji švedai ilgainiui tapo atvirais, linksmais ir labai artimais draugais.
Už puikią vasaros stovyklą atsidėkojome švedams ir mes. Vieną popietę Tredenborg’o kempinge surengėme koncertą visiems rėmėjams, prisidėjusiems prie stovyklos organizavimo. Į koncertą susirinko ir kiti žmonės, tuo metu atostogavę kempinge. Patiko švedams stovyklautojų pasirodymas, laimingi buvo ir lietuvaičiai, nors trumpam tapę tikromis scenos žvaigždėmis.
Mane labai sujaudino pagyvenusi švedų pora. Sužinoję, kad Tredenborg’o kempinge stovyklauja vaikai iš specialiosios mokyklos ir vaikų globos namų, Maj-Britt ir Ingman Larsson’ai atvežė visą krepšį žaislų, popieriaus, pieštukų, spalvinimo knygelių. Jie mielai bendravo su vaikais, pamokė naujų dainų ir žaidimų.
Nuoširdžiai dėkojame ir pripučiamų atrakcionų kompanijai „Louse Eriksson Plym”. Sužinoję, kad kempinge atostogauja vaikai iš Lietuvos, atėjo ir patys pasiūlė nemokamai pasidžiaugti jų teikiamomis paslaugomis.
Greit prabėgo linksmiausios ir įdomiausios šios vasaros dienos Švedijoje Tredenborg’o kempinge. Atėjo metas atsisveikinti. Palydėję iki Karlshamn’o uosto, klubo LIONS nariai Dan ir Anki pažadėjo, kad kitais metais vėl vaikus iš Ukmergės pakvies į vasaros stovyklą.
Dar ilgai stovėjome denyje ir žiūrėjome į tolstančius akmenuotus Švedijos krantus. Grįžome kupini gražiausių įspūdžių ir maloniausių prisiminimų. O kiek sutikome nuoširdžių ir draugiškų žmonių!
Plaukiant pirmyn į stovyklą susipažinome su Lietuvoje viešėjusiais švedų verslininkais iš Växjö miesto. Jie domėjosi, kur vaikučiai važiuoja, kiek laiko bus ir ką jie veiks Švedijoje. Sužinoję daugiau apie mus, apie jų kraštiečių labdaringą veiklą, apie rengiamą vasaros stovyklą, neliko abejingi ir jie. Esame dėkingi verslininkui Anders Einarsson ir jo draugams už piniginę paramą, suteiktą čia pat kelte.
Nelikome nepastebėti ir kelto ATHENA DFDS darbuotojų. Jiems įspūdį paliko drausmingi ir mandagūs vaikai, bei atsakingi ir rūpestingi pedagogai. Grįžtant namo iš Švedijos tuo pačiu keltu, buvome maloniai nustebinti. Kelto kapitonas Arvydas Glazauskas pakvietė mus į savo valdas. Kapitono tiltelyje apžiūrėjome laivo valdymo sistemą, pasėdėjome kapitono kėdėje, galėjome žiūronais stebėti tolumoje praplaukiančius laivus. Kapitonas vaikus pavaišino saldainiais bei mielai nusifotografavo.
Aistė Remeikaitė, Ukmergės Jono Basanavičiaus gimnazijos 4 klasės mokinė
