Dar prieš kelis mėnesius pažadėjau viešai, kad nekomentuosiu nei Ukrainos įvykių, nei to, kas su jais betarpiškais siejasi. Pirmiausiai dėl to, kad su žvake nestovėjau nei prie BUK komplekso, nei dar ankščiau šalia Maidano snaiperių, o komentuoti vienos ar kitos kariaujančios pusės „tikslią“ ir „objektyvią“ informaciją yra pernelyg nuobodu.
Tačiau yra dalykų, kurie nors ir atsidūrė dėmesio centre dėl minėtų įvykių , tačiau yra nagrinėtini kur kas plačiau. Na, o temos „madingumas“ kaip tik leidžia sudominti platesnį skaitytojų ratą.
Kuomet pasigirdo kalbos apie pirmąsias sankcijas Rusijai, man buvo smalsu sužinoti, kokios jos bus ir ar tikrai jos bus kažkuo ypatingos. Taigi, sulaukėme ir sankcijų, ir atsako į jas, ir todėl pats laikas pakalbėti ne apie jas, o apie nelabai tolimą istoriją.
1944 m. spalio 15-18 dienomis dangus virš Kiolno pajuodavo. Ir ne debesys jį uždengė, o šimtai lėktuvų atnešė miestui savo bombų krovinį. Sąjungininkai naikino Hitlerio karo pramonę ir infrastruktūros objektus. Ir ne tik Kiolnas nacistinės Vokietijos saulėlydžio metu tapo aviacijos taikiniu. Bombardavimai vyko visur, kur slypėjo jos galia. Tik štai kai kurios gamyklos, kurios net ir gaminusios karui skirtą produkciją, netapo aviacijos taikiniu. Maža to, jos veikė arba iki pat karo pabaigos, arba sustabdė gamybą jau karui besibaigiant. Būtent viena tokių gamyklų Kiolne buvo amerikiečių kompanijos „Ford“ gamykla.
Faktas, kad nacistinėje Vokietijoje puikiai jautėsi ne tik „Ford“ ar „General Motors“, bet ir kitos stambios to meto amerikietiško kapitalo įmonės ar jų tiesiogiai valdomi padaliniai, nėra didelė paslaptis. Tiesa, mokyklinio lygio istorijos kurse šios nepatogios ir labai daug klausimų galinčios sukelti temos jūs nerasite, bet bent jau šis faktas yra pripažįstamas net ir pačių amerikiečių, ir tai jau gerai.
Panašių „keistenybių“, kuomet, liejantis tūkstančių kareivių kraujui ir žūstant civiliams, vyko visiškai pragmatiški verslo procesai, yra gerokai daugiau.
Nepaisant to, kad po Antrojo Pasaulinio karo „civilizuoti“ Vakarai isteriškai rėkia apie vadovavimąsi „demokratija“, „humanizmu“ savo politikoje, tuo pat metu „trečio pasaulio“ valstybėse vyksta visiškai įžūlus transnacionalinių korporacijų pinigavimasis. Ir vyksta jis dažnai nepaisant tose šalyse įsigalėjusių kraugeriškų režimų arba vykstant karams. Maža to, dažnai karai yra sąmoningai kurstomi verslo reikalams gerinti. Vienas iš tokių pavyzdžių – Kongas.
Nustebsite, tačiau dauguma mūsų laikėme mažą Kongo išteklių dalį savo rankose. Kongo Demokratinėje Respublikoje esantys tantalo klodai – vieni gausiausių pasaulyje. Ši medžiaga yra naudojama ir mobiliųjų telefonų gamybai. Tačiau valstybė dėl šių išteklių tik skursta, nes juos juodojoje rinkoje parduoda sukilėliai ir už gautus pinigus perka ginklus.
O pirkėjai juk yra pirmiausiai didžiosios mobiliuosius telefonus gaminančios kompanijos, kurios puikiai moka susitarti su vietos karo vadais, o tiksliau – juos atstovaujančiais tarpininkais. Ir vargu, ar toms korporacijoms nėra žinoma, kaip išgaunamos jiems tiekiamos žaliavos ir kur nukeliauja jų sumokėti pinigai.
Tokių „verslo nišų“ yra dešimtys. Naftos verslovės ir deimantų kasyklos puikiai ir saugiai dirbančios pačiose pavojingiausiose pasaulio taškuose – anokia naujiena. Kur kas blogiau yra tai, kad stambios transnacionalinės korporacijos turi pakankamai svertų pačios kurstyti karo veiksmus, kaip tai, pvz., atsitiko Libijoje.
Bet mes vis tik nutolome nuo sankcijų temos, nors iš to, ką parašiau, lengviau suprasti, kad liaudies išmintis, bylojanti, kad „karas karu, o pietūs pagal tvarkaraštį“, visiškai teisinga.
Taigi, kaip bepasisuksi, o sankcijos įmanomos tik tuomet ir tik tokios, jei jos pirmiausiai neliečia gyvybinių stambiausių ir įtakingiausių korporacijų interesų. Lygiai taip pat, kaip neįmanomas tantalo eksporto iš Kongo ar naftos iš žmogaus teises nuolatos pažeidžiančios Saudų Arabijos draudimas, neįmanomas ir dujų, naftos ar nors ir aliuminio eksporto sustabdymas iš Rusijos. Todėl ir žaidžia „civilizuoti“ Vakarai jau įprastą žaidimą – triukšmo ir gražių pareiškimų daug, o peržengti per savo gyvybinius interesus – niekaip. Net jei šio intereso dėka į Rusiją nukeliauja karinės paskirties gaminiai, kaip tai atsitiko britams ir atsitiks prancūzams.
Lygiai taip pat juokingai atrodo tokios pat „civilizuotos“ Rusijos atsakomieji veiksmai. Vadinamosios sankcijos jai tapo puikiu pretekstu peržengti savo įsipareigojimus, kurios ji prisiėmė tapus PPO nare ir kurie jai buvo neparankūs. Na, o visam kitam – tai kelias atviras. Vežkite sau, kiek tik norite.
Juokingiausiai man skamba atsakomųjų sankcijų netaikymas alkoholio produkcijai. Matyt, valdantysis elitas taip priprato gerti skaniai ir prabangiai, kad nėra galimybių jiems sugirdyti 3 dolerius kainuojančią vietinę „vodką“.
Ta proga aš prisimenu dar vieną anekdotinę istoriją, susijusią ši kartą jau su sankcijomis Iranui. Galvojate, iraniečiai negeria „Coca-Cola“? Nieko panašaus, geria ir net labai mėgsta. Tik ji vadinasi kitaip, o gaminama iš to paties „Coca-Cola“ kompanijos koncentrato. Ir atkreipkite dėmesį – tai tenkina ir Irano dvasinius vadovus, ir amerikiečių kompaniją.
Nenoriu vadinti naivuoliais visus, kas šiandien rimtais veidais svarsto, ar palauš sankcijos Rusiją arba ar Vakarai nukentės nuo sankcijų. Iš to, kokį paveikslėlį matome per televiziją, galima iš tikro pagalvoti, kad kažkas rimto vyksta. Bet prisiminkime – tie, ant ko laikosi ir Vakarų, ir Rusijos valdantieji, o tai – stambus vietinis ar transnacionalinis kapitalas, nenukentės. Ir net jei propaganda skelbs, kad viena ar kita korporacija gali prarasti net 40 mln. USD (buvo jau tokia per visas propagandos priemonės nukeliavusi žinutė dėl „Shell“ kompanijos), nepatingėkite pasinaudoti internetu ir pasidomėti, kokio dydžio šioji kompanija. „Shell“ atveju vien pelnas viršija 30 mlrd. dolerių. Po tokio „atradimo“ jau galėsite drąsiai juoktis ir iš kitų panašių propagandinių „sensacijų“.
Vitalijus Balkus
freeimages.com nuotr.
