Savaitgalį nusprendėme pasijusti tikrais turistais-pramogautojais, tuo pačiu svečiams aprodyti Ukmergę ir ne tik ją.
Kadangi pirmą dieną norėjosi aktyvių pramogų, nusprendėme aplankyti Anykščius. Prieš dieną naršėme internete, ieškojome, „googlinome” pramogas ir lankytinas vietas Anykščiuose. Tikrai nustebome, kad jų yra nemažai ir jei tikėti žmonių atsiliepimais internete, viskam aplankyti gali prireikti ir 3 dienų. Na ką gi, pradžioje atrinkome labiau sudominusius maršrutus ir pirmyn į trasą. Gerai išstudijavome žemėlapius, mūsų domimų objektų radimosi vietas, tačiau pasirodo Anykščiuose ir rajone labai gerai visi informuojami ir to žemėlapio praktiškai net neprireikė. Visur yra aiškios nuorodos, ženklai ir reklamos. Tačiau apie viską smulkiau iš eilės.
Privažiavus Anykščius (iki Anykščių apie 40 km), jau iš toli šviečia Kukurūzų labirinto reklama. Vadovaujamės reklama ir pasukame dešinėn. Šiek tiek pavažiavus žvyrkeliu, jau iš tolo pamatome kukurūzų lauką, tai nieko nelaukę statome automobilį ir pirmyn. Bilieto kaina 8 Lt. Lyg ir nesikandžioja. Šalimais jau laukė grupelė kitų turistų. Gaila, per vėlai visi sumąstėme, kad galėjome sudaryti grupę, tuomet bilietas būtų kainavęs tik 7 Lt. Na, bet ką čia smulkinsies dėl 1 Lt, negi gaila. Žmonės atrodytų iš nieko sumąstė idėją ir ją įgyvendino, o žmonėms atrakcija jau nemaža. Atrodo tiek nedaug, bet linksma.
Po trumpo instruktažo, ką galima, ko ne, į rankas gavę kukurūzų labirinto žemėlapį (kuriuo beje rekomenduojama nesinaudoti, nes bus neįdomu įveikti labirintą) patraukėme link starto linijos. Labirintas vidutiniškai pereinamas per 30 min., mes įveikėme per 15 min. Greitai, tačiau galva tikrai gerokai susisuko. Nors iš tolo žiūrint laukas atrodo gan didelis, tačiau gan greitai pereinamas ir net stebiesi, negi tiek perėjome? Radus išėjimą, galima antrą kartą mėginti laimę grįžti atgal labirintu arba lengviausiu keliu – tiesiai.
Nors nepasakytume, kad labirintas labai „superinė” pramoga, tačiau vistiek įspūdį paliko, galbūt norėtųsi tik didesnio labirinto, kad galėtum ilgiau klaidžioti.
Jau išvažinėjant iš pirmo pramogų „taško”, matėme, kaip dar kelios mašinos atvažiuoja link labirinto, taigi paklausa yra.
Visai šalia labirinto, tik kitoje pusėje yra kartingų nuoma (reklama taip pat „šviečia” iš tolo). Nusprendėme išbandyti ir juos.
Pirmiausia įdomu kokia kaina – 20 Lt už 5 ratus. Na, visai normaliai. Nors reklaminiuose lankstinukuose reklamuojami nauji, gražūs, dideli kartingai, tačiau realybėje niekas tau jų neduoda, jie gražiai stovi šiek tiek tolėliau, matyt skirti tik išrinktiesiems. O atvykusiems tenka važinėti jau su gerokai „padrožtais”. Taigi užsidėjome šalmus ir gazas-dugnas.
Pirmas įspūdis – įdomu. Žinoma, tie kas pirmą kartą už kartingo vairo, smagiau bus tik tiesiojoje, kuomet gali drąsiai spausti gazą, posūkiuose sunkiau, visgi vairo stiprintuvo nėra, stabdis irgi ne toks jautrus kaip automobilyje. Vistik sunkiausia su vairu susitvarkyti … 5 ratų sočiai užtenka, bent jau pirmą kartą važiuojantiems, tačiau įpratus, visgi norėtųsi daugiau, o jei dar gali palenktyniauti su kuo nors… Nors ir šį kartą trasoje tokių važiuotojų netrūko, taigi lenktyniauti galėjai į valias.
Po geros šiokios tokios adrelino dozės, patraukėme į kitą tikslą – vasaros rogučių trasą.
Keista, tačiau vasaros rogučių trasą rasti šiek tiek sunkiau. Reikia itin atidžiai sekti kelio ženklus. Pirmiausia ieškoti ženklo su slidininku (kurį pastebėjom tik vėliau), taip pat yra nuoroda į vasaros rogutes, tik ji perdaug nematoma ir smulkiai parašyta. Vėliau jokių nuorodų nebepamatėm (arba neįdėmiai žiūrėjom). Kadangi vienas iš svečių jau buvęs, tai prisiminė vietovę, taigi pamačius atpažįstamus objektus, pasukome prie parduotuvės kairėn, ir ten pavažiavus, tik tada išvydome jau aiškų ženklą, kad čia rogučių trasa.
Viskas lyg ir gerai. Bet ohoooo, kiek žmonių.
Nusprendę, kad labiausiai apsimoka pirkti bilietą už 10 nusileidimų (35 Lt), taip ir padarėme. Eilėje prastovėjus bemaž pusvalandį, galų gale sulaukėme savo rogučių.
Pirmą kartą atrodo baisu, adrenalino daug, tačiau nėra taip baisu, kaip įsivaizduojama stovint ir laukiant. Žinoma, norėtųsi ilgesnės trasos, nes ši visgi per trumpa. Taip tarsi privalai pirkti daugiau nei vieną nusileidimą, nes vienu nusileidimu nespėsi nieko net pajusti. Ypač jei leidiesi pirmą kartą. Pirmas kartas yra tik baimė, antras – jau malonumas leistis.
Po tiek adrelino dozių, nusprendėme, kad reikia ramesnių įspūdžių. Patraukėme link Rubikių apžvalgos bokšto, kurio aukštis 15 metrų ir kuris yra Bijeikių kaime.
Galvojome sunkiai rasim, tačiau žemėlapyje suradę, kad reikia pasukti į Liudiškių gatvę, o vėliau į Rubikius, tuo ir vadovavomės. Vėliau, kai jau lyg buvome pasiekę aklavietę, visgi prie kelio radome rodyklę. Tiesa, kažkodėl paskui buvo pamiršta priminti, kur toliau sukti, bet visa laimė žinojome, kad Mačionių kryptis tinka, sukome ten ir vėliau jau iš tolo pamatėme tą bokštą.
Aplinka sutvarkyta gražiai. Matosi, kad prižiūrima. Turistų buvo tik porą, ir tie jau grįžtantys, taigi bokštas – visas mūsų. Ir nemokamai. Kažkodėl buvo sunkiau lipti laiptais iki bokšto, nei paskui lipti į bokštą. Viskas lyg ir gerai, kol nepažiūri žemyn į kojas. Pamačius tokį aukštį, pradeda net galva suktis. Tačiau vaizdas atperka visas baimes. Bokšte net gali pasiskaityti ką matai aplinkui. Gražu…
Jau lipant atgal, atbildėjo ir būrys kitų turistų. Vieta matomai irgi gerai lankoma.
Šiek tiek pailsėję nuo įspūdžių, vėl nėrėme į pramogas, šį kartą Dainuvos nuotykių parką, panorome pasijusti tikrais tarzanais. Susimoki berods 40 Lt, praeini trumpą instruktažą ir 6 trasos tavo.
Tiesa, jei nenori mankštinti savo raumenų, gali pirkti 12 Lt bilietą ir leistis tik per Šventąją. Leistis tikrai smagu.
Kas įdomiausia, kad visi reklamuoja vieni kitus: kukurūzų labirinte reklamuojami kartingai, nuotykių parkas, rogutės, o pramogų parke atv. ir t.t.
Pramogų parkas nebuvo mūsų galutinė stotelė, planavome dar aplankyti arklių muziejų, Vetygalos atodangą ir dar keletą objektų, tačiau, kaip bebūtų gaila, pritrūko laiko. Teko sukti link namų. Po tiek įspūdžių ir sporto, panorome pavalgyti. Internete paskaitėme, kad Kavarskas garsėja kultūrinio paveldo koldūnais (panašiai kaip Karmėlavos cepelinai, taip čia koldūnai). Važiuojame. Tiesa, gatvę surasti sunku. Todėl reikia stebėti kavinių pavadinimus. Pamatę kavinę „Šaltinis” nusprendėme, kad visgi čia, nes gatvė turi būti Šaltinio g. 1.
kavarsko-koldunai.lt nuotr.
Užsukame. Žiūrime baras. Įeiname, ten tiesiog tikras baras, labai mažai vietos. Net pasimetėme, o gal ne čia. Tačiau malonus, kaip supratome baro šeimininkas, visgi patvirtino, kad pataikėme ten kur reikia. Užsisakėme koldūnų. Atnešė… Ir dabar galime pasakyti, kad tokių skanių koldūnų net namie nevalgėme. Todėl tikrai rekomenduojame visiems, kurie važiuos pro Kavarską, ten užsukti. Nepasigailėsite. Koldūnais beje prekiaujama ir išsinešimui. Na, gerai, čia pareklamavome truputį nemokamai, bet kaip sakoma, kai labai skanu ir vieta gera, ir šeimininkas malonus, tai negi gaila. Juk taip vieni per kitus ir surandame geras vietas.
Kavinės šeimininkas nurodė, kad visai šalia yra šaltinis. Na, ką gi, negi neapsilankysi. Nuvažiuojame, vos keli metrai nuo kavinės, o ten suoliukai, kryžius, ir šaltinis iš vamzdžio taip stipriai bėgantis, kad net pagalvojome, ar čia tikrai tas šaltinis, ar nebus čia koks paprastas vanduo? Bet priėjus, ant vamzdžio aiškiai parašyta: Šaltinis. Taigi prisipylėme 5 l talpos butelį.
Beliko traukti namolio….
Bet tiesa, vos nepamiršom… Matyt ir Jums kilo klausimas, negi galėjome neaplankyti dar vienos vietos Anykščiuose. Ne, nepamiršom… Kas ta vieta? O gi naujasis dviračių takas. Jį atradome visai netyčia (nežinojome kur tiksliai jis yra), pramogaudami Dainuvos nuotykių parke. Pasirodo tas dviračių takas yra visai šalia, tiksliau beveik kerta tą pramogų parką.
Vietinių žmonių paklausus, jie patvirtino, kad taip, tai tas takas, tęsiasi apie 3-4 km. Ir liepė būtinai juo pasivaikščioti. Na, kur gi ne. Juk vienas iš tikslų buvo įvertinti, o kaipgi Anykščiai dviratininkus myli.
Pasirodo labai myli. Taip myli, kad mums net baltas pavydas ėmė vaikštant tuo taku.
Sunku net aprašyti, įspūdis geresnis vaikštant gyvai. Dviračiu važiuoti ten jau visai smagu ir atstumas pakankamai nemažas, o pėstiesiems ten tiesiog rojus. Iš vienos pusės miškas ar bent jau medžiais apaugusios kalvos, iš kitos pusės upė. Gražu, tylu, tvarkinga, paukščiukai čiulba.
Negana to, link Šventosios upės veda ne betoninės trinkelės, o medinės, takų pabaigoje patogūs, dideli mediniai suolai (bent jau nusprendėme, kad ten suolai).
Šalia dviračių tako taip pat patogūs suoliukai:
Nepamiršti dviratininkai visur, net pievoje galima rasti specialių dviračių laikiklių.
Itin gražus tiltelis. Niekaip negalėjome atsistebėti, kad jo šonai padaryti iš stiklo. Kaži, kaip apsaugos nuo chuliganų?
Toliau paėjus, įdomios ar tai skulptūros, ar tai specialios kėdės, kad galėtum pasėdėti, pasigrožėti gamta. Ir tokių nemažai.
Šalia nemažas lieptas, su išlipimu/įlipimu iš/į vandens/vandenį.
Lieptelį reikės dalintis su antimis, tačiau, kaip supratome, jos draugiškos, kultūringai pasitraukia į šalį, užleisdamos vietą ir Jums.
Nemažai specialų namukų, kuriuose kaip supratome bet kas norintis gali atsinešti ko nors užkrimsti ar ką nors atšvęsti.
Kas dar labai nustebino, prie tokių namukų įrengtos laužavietės su metaliniais virbais pasidėti šašlykų iešmams. Nu tikrai įdomu, kiek ilgai tokie įrengimai išliks?
Toliau vėl staliukai, suoliukai.
Ir kas dar labiau stebėtino, net pajuokavome, turbūt „auksinis” tualetas. Nors jis ne auksinis, medinis, tačiau pro langus matosi, kad čia tualetas, tiesa, matyt bus ir kavinukė, nes viduje stovėjo dar visai nauja dujinė plytelė. Kol kas, kam tiksliai skirtas šis pastatas, nežinia, nes jokių užrašų dar nėra.
Anykščiai matosi myli ne tik dviratininkus ir pėsčiuosius, bet ir vaikus. Įrengtos vaikų žaidimo aikštelės, nors ir nedidelės, tačiau gera pradžia pusė darbo.
Norintiems išsimaudyti upėje, nebereikės slėptis krūmuose norint persirengti, įrengtos gražios, vaizdo nedarkančios persirengimo kabinos.
Apgalvotas net medžių apšvietimas, tiesa, ne visų, tačiau akcentų yra.
Pasirūpinta, kad renginiams būtų speciali scena, bent jau atrodo, kad tai scena.
Vaikštant, tiesiog negali atsistebėti, toks jausmas, kad Anykščiuose nėra chuliganų, vagių ir kitų niekadėjų. Nes daugelis esančių objektų dviračių take, tiesiog idealus užsiėmimas chuliganams. Tačiau matyt apie tai pagalvota, o gal ir tikrai ten žmonės kultūringi?
Žinoma, praėjome šiuo taku tik, jei tikėti mūsų nuojauta, 2 km, o gal ir mažiau. Daugiau buvome nepajėgūs po tokios dienos pramogų kiekio, tačiau kiek girdėjome iš vietinių, toliau irgi panašiai kaip tas, ką jau matėme, galbūt ir šiek tiek daugiau. Ką gi, gal kada dar kartą apsilankysime.
Išėjome graužiami, kad ir balto, bet visgi pavydo… Ir galvojome, juk ir pas mus galėjo būti kažkas panašaus, jei dviračių tako krantinė būtų pasirinkta ne link stadiono, o link hipodromo. O dabar ką – su dviračiu važiuoti per trumpai, pėsčia vaikščioti – neįdomu, negi žiūrėsi į svetimus kiemus ir dar už tinklinės tvoros.
Ukmergės dviračių takas
Visiems rekomenduojame apsilankyti Anykščiuose ir pasivaikščioti ar pasivažinėti dviračių taku. Tikrai maloni, jauki vieta, kur nepamatysite svetimų kiemų, šabakštynų, tvorų, o ir pasijusite kaip gamtoje, o ne mieste.
Taigi tiek pirmos dienos įspūdžių.
Antrą dieną svečiams reikia gi parodyti ir Ukmergę, kaip gi neparodysi. O ir po tiek įspūdžių, reikėjo ramesnės dienos. Tiesa, grįžus iš Anykščių, Ukmergė pasirodė gan niūrus ir apleistas miestas (sutvarkyta Vienuolyno g. ir aikštė prie Kultūros centro, neatpirko likusios miesto dalies). Viską galėtų iliustruoti viena Google Earth programoje 3D (trimatė) rasta nuotrauka, deja, kažkas ją jau išėmė iš pasaulinio tinklo ir jos neberadome. O gaila, nes ji tikrai gerai iliustravo dabartinę Ukmergės būklę.
Ilgai galvojome, na ką parodyti: pramogų nėra, bent jau tokių, kur gali ateiti ir iš karto pramogauti, lankytinos vietos irgi, na, kažko labai įspūdingo lyg ir nėra arba visos vietos apleistos, tuo labiau ribojo ir laikas. Liko standartiniai maršrutai, kuriuos paprastai visada aprodai svečiams: Taujėnų dvaras, Moko akmuo ir buvusi karinė bazė, jei laiko lieka Mūšos užtvanka.
Po tiek įspūdžių Anykščiuose, Ukmergėje pasirodė labai nyku. Visą kelią stebėjomės, kad net labiausiai visų žinomi ir lankytini objektai, išskyrus Taujėnų dvarą, yra visiškai apleisti, o ir nuorodų iki jų, praktiškai nėra. Turizmo ir informacijos centro internetiniame portale nurodytuose maršrutuose, kai kurios nuorodos tiesiog nesuprantamos turistui, nes jomis vadovaujantis, tarkime Moko akmenį, kažin ar rastume.
Apie Taujėnų dvarą rašyti daug manau nereikia, ten tikrai gražu, parkas tvarkomas ir vis plečiamas, tikrai yra į ką pažiūrėti. Ir visiems turistams, svečiams rekomenduojame. Tiesa, jokių nuorodų į Taujėnų dvarą nerasite (bent jau nepastebėjome). Todėl teks logiškai mąstant patiems važiuoti iki Taujėnų, o ten jau patys tą dvarą pamatysite.
Štai Moko akmenį rasti ne vietiniui tiesiog siaubingai sunku. Jokių nuorodų, nieko absoliučiai. Kai tuo tarpu Anykščiuose Puntukas, net Puntuko brolis, išreklamuotas kelio ženklais ir nuorodomis.
Moko akmuo, manytume galėtų būti „Ukmergės Puntukas”, tačiau jis visiškai apleistas. Norintys nuvažiuoti link Moko akmens, turi važiuoti į Pašilę, visada tiesiai, per Varinės kaimą ir visuomet asfaltuotu taku. Kol pasieksit buvusį sąvartyną. O tuomet posūkis į dešinę. Tiesa, šį kartą, gerokai nustebome ir net sustojome įamžinti, nes galų gale radome išraižytą ant lentos nuorodą į Moko akmenį. Tiesiog šaunu. Tokių nuorodų važiuojant keliu link akmens, radome ir daugiau.
Bevažiuojant radome ir naujai įrengtą poilsiavietę, su gražiu vaizdu į upę.
Galvojome, galbūt ir Moko akmuo aptvarkytas, kas nors naujo padaryta. Deja, viskas po senovei, akmuo apžėlęs samanom, nors vistiek įspūdingas.
Moko akmuo ganėtinai populiarus, nes eismas ten intensyvus, ir matėme ne vien grybautojus. Buvo ir tokių kaip mes, ir kaip nekeista, keliaujančių tuo pačiu maršrutu, nes teko ne vieną kartą susitikti vis kitose vietose.
Pabuvus prie akmens, kaip gi neaplankyti buvusios karinės bazės. Bet ten nuvykus, darosi šiurpu kaip viskas apleista. O juk būtų galima panaudoti, kad ir kokiam pramogų parkui ar kitokiom atrakcijom, galų gale kaip nors kitaip išnaudoti esamus bunkerius.
Į karinę bazę dažnai važiuodavom ir svečius veždavom dėl vieno angaro. Nežinia, ar tik mes tai buvome pastebėję, ar ir kiti čia apsilankę, tačiau tas angaras turėjo keistą aido savybę (gal ir visi angarai tą savybę turi, bet toje vietoje tai atrodė bent jau ypatingai). Nuo jo tolstant, aidas garsėdavo, o artinantis toldavo (praėjus daug laiko, sunku prisiminti kas būtent, tik prisimename, kad kažkas ypatingo ten buvo). Todėl tai buvo tarsi traukos taškas, dėl kurio važiuodavome patys ir svečiams rodydavome. Kadangi jau ganėtinai senai buvome, šį kartą sunkiai sekėsi ieškoti to angaro. Bet galų gale mes jį radom, visgi teritorija nemaža, o kiek dar neišvaikščiota. Deja, teko labai ir net labai nusivilti. Angaras buvo uždarytas, po spyna, įvilktas į metalo sienas. Tikėkimės neklystame ir čia būtent tas angaras, nes kito neradome, o vieta, lyg ir atitiko atmintyje išlikusius vaizdus.
Niekaip nesupratome, kodėl net vienintelis traukos taškas, dėl kurio važiuodavai ir svečius veždavai ir buvo ką lankyti, ir tas galų gale „sunaikintas” ir uždarytas. O galbūt kas nors jį kam nors naudoja? Nežinia.
Žinoma, galima sakyti, kad į tą angarą visi nešė šiukšles, tačiau kodėl kažkas susirūpino būtent šiuo angaru, jei kitur viskas apleista.
Matėme, kad ne vieni mes ten po karinę bazę vaikštom. Ir prie šio angaro lankėmės ne mes vieni. Jo ieškojo ir kiti. Matyt tikrai yra žmonių, kuriems patinka tokios vietos. Tačiau niekas tos vietos neišnaudoja.
Visi bunkeriai, kurie po žeme, ganėtinai gerai išsilaikę, turint omeny praėjusius metus ir tai, kad jie absoliučiai neprižiūrimi.
Nors mes šiek tiek pavaikščiojome po bunkerių vidų, kitiems to daryti nerekomenduojame, visgi vieta apleista, kai kuriuose bunkeriuose pasitaikė nemažos duobės, todėl be apšvietimo eiti apskritai pavojinga. Viskas kas virš žemės, baigia sunykti, užželti, virsta sąvartynu.
Mūsų svečiams patiko aplankytos vietos Ukmergėje, tačiau jie stebėjosi, kad Ukmergė turi tokias pakankamai įdomias vietas, ir jų visiškai neišnaudoja, kai tuo tarpu kaimyniniai rajonai atrodo tik ir stengiasi pritraukti svečius ir turistus į miestą.
Dar daug kas liko neaplankyta, bet dėl laiko stokos, atidėjom kitam kartui …
Šis straipsnis nėra analitinis, tai tiesiog subjektyvi nuomonė, susidaryta iš to, kas matyta, todėl kaip yra iš tikrųjų, galite įvertinti tik patys, apsilankę aukščiau išvardintose vietose. Galbūt kai kam patiks labiau, o kai kam mažiau. Tačiau viliamės, kad pakankamai vaizdžiai ir tiksliai pavyko įvertinti tai, ką pamatėme. Jei patys lankėtes šiose vietose, prašome palikti komentarą ir išreikšti savo nuomonę.
vilkmerge.lt
