istorija
Graverį užklupusi Parkinsono liga smogė žemiau juostos…
Prieš nelaimę jis gavo daug užsakymų.
– Ar susidorosi, – paklausiau. – Vis atidedi filmavimo pradžią. Parašiau scenarijų, operatorius teiraujasi: kada gi? O tu: palauk dar… – švelniai priekaištavau bičiuliui…
– Palauk dar, – pakartojo. – Esu ant bangos…
Kaip įprastai, prieš eidamas prie darbastalio Graverio salone, būtinai įsijungdavo muzikinius įrašus, o namuose įkvėpimo sėmėsi grodamas gitara. Improvizuodamas džiazo ar džiazroko kompozicijų temomis, graveris vaizduotėje artinosi prie kiekvieno žiedo, vėrinio ir bandė juos prisijaukinti. Todėl buvo geidžiamas graveris, palikęs kiekviename darbe širdies dalį.
Lemtingąjį vakarą, norėdamas laiku užbaigti žiedo graviravimą, derindamas gitaros skambesį per skubėjimą nulaužė stygos suktuką. Gitara aiktelėjo, kaip ligonis prieš mirtį. Ir kirto graveriui smūgį.
Sėdėdamas prie darbastalio, – nuosekliau perpasakoju jo atsivėrimą, – be įkvėpimo, be kibirkšties, be tikslo žvelgiau į įrankius, dėžutes, prikrautas iki viršaus įvairaus metalo laužo, naršiau po darbastalio stalčiukus, ieškodamas ko nepametęs. Kumštyje spaudinėjau auksinį žiedą, tikėdamasis stebuklingo nušvitimo. Žvilgčiojau į sužalotą gitaros korpusą ir supratau, kad gražus kūrybos proceso derinys nutrūko…
Susijaudinęs paskambino klientui ir, užkimusiu nuo įtampos balsu paprašė pratęsti terminą.
Paskambino man ir papasakojo apie juodą dėmę kūrybos procese. Apie gitaros netekimą kalbėjo kaip apie mylimosios mirtį…
– Ieškosiu naujos. Būtinai! Tik ar rasiu? Ta mintis varo iš proto…
Palinkėjau sėkmės…
Kai praradau viltį, paskambino.
– Atvažiuok, turiu ją, – išgirdau ramesnį graverio balsą.
Nudžiugęs įėjau į kambarį ir demonstratyviai apsidairiau, tyrinėdamas kiekvieną kampą…
– Sėskis, o broli, pirma, išklausyk mano odisėją…
Atsisėdau ant lovos priešais darbastalį. Mačiau pabalusį graverio veidą, klaidžiojantį žvilgsnį…
– Rodos, visas muzikos prekių, komisines parduotuves ratais apėjau. Rinktis buvo iš ko. Tačiau – ne mano… Ne mano… Džiazui, supranti, reikia minkštos. Džiazas turi filosofiją. Su skardine jo nepagrosi… Su ja tik flamenko galima… Tegul čigonai ir rėkauja su ja… O man ne tai svarbu… Turiu girdėti laisvės ilgesį, įsiūtį ar vaikišką nustebimą… Aš čia ne per painiai?
– Čia ne Rubiko kubas, bičiuli.
– Kaip visada, gliaudai. Dėl to mes kartu… Baigiu: gyvenimas turi girdėtis mano ausyse ir rankose … Tada man žiedai ir vėriniai atsiduoda patys savaime ir krenta į glėbį…
Aš atsistojau, užkaičiau kavinuką. Mes buvome įpratę jaustis vienas kito namuose kaip savuose.
Juk abu – kaip tie pasenę drambliai – nutolome nuo savo kaimenių su vaikais. Griebiamės prisiminimų, vizijų, kurios tapo mūsų nauju gyvenimo skoniu, patiekalu, smilkalais ir istorijomis, kaip kad ir jo pasakojama gitaros ieškojimo istorija. Tai mus guodė ir maitino, kaip ir kūrybos alkis, padedantis ištverti vienatvės valandas, nutolti nuo žalojančių emocijomis prisiminimų vakarais…
– Ir štai man paskambino iš sendaikčių parduotuvės savininkas, – tęsė pasakojimą graveris, kai mes susėdę gurkšnojome kavą iš mažyčių sidabrinių puodelių su ąselėmis, vaizduojančiomis graverio sukurtas smuiko raktų konfigūracijas. – Nuvažiuoju pas jį, prie turgaus, į mažytę parduotuvėlę, priglaudžiu ją, jaučiu jos linijas, pirštai per stygas, skamba, šneka, tarsi elektra teka į širdį džiaugsmas… Ji ragina, prašo jos nepalikti… Tarsi sako, kad kažkoks tipas užstatė ją, atsivežęs iš Havajų ir paliko… Savininkas pridūrė man, kad tipas prisipažino, kad , jam ši gitara per didelė ir kaprizinga… O man, o broli, kaip tik.
– Kur gi ji? – apsidairiau dar kartą. Kur tu ją slepi?
– Užsimerk.
Graveris atidaro spintos duris ir ištraukia futliarą. Pramerkęs akis stebiu jo judesius. Iš futliaro išima baltą, juodais ornamentais papuoštą akustinę gitarą.
– Gali atsimerkti.
– Oho!. Ohoho!… OOOOOHHHHOOO! – džiaugiuosi kartu su graveriu.
Ir jis užgroja. Mane pagauna jos ritmas ir tembras. Graveris keičia akordus, brauko pirštais stygas…
Paskui nutyla.
– Dabar parodysiu svarbiausia.
Jis, paprašęs palaikyti didžiulę, kriaušės formos gitarą, ištempė per kambarį vilnonį siūlą, ant kurio suvėrė auksinius žiedus, vėrinius, grandinėles, pakabukus. Nustebęs vertinau jo pasiruošimą.
Jis, vis labiau man stebintis, paima iš mano rankų gitarą. Liepia atsitraukti iki kambario krašto, o pats, sukryžiavęs kojas, atsisėda ant grindų po brangenybėmis.
Pradėjęs groti įprastinį bliuzą, vėliau didino tempą. Peršoko į Deep Purple kompozicijas. Ritmas suintensyvėjo, grojo kaip pamišęs. Kambarį pripildė sodriai tiršto garso.
Prieš mano akis atsivėrė neįtikėtinas vaizdas: auskarai, žiedai, vėriniai, pakabukai ėmė suktis apie savo ašį, linguoti į šalis. Graveris šypsojo atvira burna, vis sučiauškėdamas panosėje, mirksėdamas akimis. Staiga išgirdau moters balso altą, prasimušantį per sodriai tirštą džiazo melodiją, tylų, bet tikrą. Iš nuostabos suplojau delnais.
– Girdi? – žiopčioja graveris, – ji uždainavo. Girdi?..
– Kas, – nesuprantu, – ar gitara, ar tie pakabinti auskarai, ar viskas bendrai, viskas viename judesyje ir garso tonacijoje?…
Graveris negirdėjo mano klausimo. Jis užsismerkęs paniro į muzikos sūkurį. Užhipnotizuotas vaizdo aš laukiau.
Baigęs groti jis tarė:
– Štai tokios aš norėjau gitaros… Ir ji man brangesnė už aną. Ji tapo mano… nuotaka! – pabučiavo ją.
Aš galvojau, ar jis juokauja, ar rimtai. Nusprendžiau džiaugtis jo permainomis. Tikėjausi, kad graveris pagaliau suras laiko filmavimuisi.
Grįžęs į namus ir vis dar užhipnotizuotas regėto vaizdo, nusprendžiau perrašyti scenarijų…
Tikėjausi graverio greito skambučio. Veltui. Todėl mano džiaugsmas greitai peraugo į nerimą, vėliau – į baimę.
Po kelių dienų paskambino.
– Atvažiuok, – balsas atrodė išsekęs.
– Kas nors ne taip?
Patylėjęs tarė:
– Nežinau kodėl, bet pradėjo drebėti ranka. Platinau žiedą. Norėjau padėti tašką, ant jo. Pajutau, kad negaliu susitelkti, lituoklis dreba… Atvažiuok…
Atvažiavau. Matu graverį, stovintį kambario viduryje su“ nuotaka“ šalia.
– Gal pervargai? – žiūrėdamas į jo drebančią ranką, laikančią gitaros grifą, bandau ieškoti priežasties. – Gal nuotaka parodė charakterį? – juokauju…
– Ššššš… Atsargiau… – sušnypštė graveris.- Ji man ne tik dainuoja, bet ir kalba…
– Padėk tu ją po galais. Atsipalaiduok gi.. Raminančiųjų kokių… Vaistų… Gal pas daktarą?
– Kokių vaistų? Padarom po burnelę, kitą?
– Konjako? Taip…
Mes išgėrėme iš sidabrinių taurelių. Ir jis tarė:
– Sapnavau salą… Palmes… Ir ją, balta suknele su juodais nėriniais… Ji liepė man atvažiuoti. Pas ją, tikrąją, į salą…
Kęstutis Česnaitis
