Vienas didžiausių šalies miškų – Šešuolių giria vakar pasipuošė pusšimčiu naujų inkilų.
Namelius paukščiams čia kėlė miško ir gamtos bičiuliai – Ukmergės Šilo pagrindinės mokyklos mokiniai bei jų mokytojai.
Juos sveikino ir kartu su jais inkilus kėlė Seimo aplinkos apsaugos komiteto nariai, jų padėjėjai ir darbuotojai, taip pat – generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas.
„Džiugu, kad inkilų kėlimo šventė, kurioje dalyvauja visi – nuo mažiausių miškų bičiulių – vaikų, iki aukščiausių mūsų valdžios atstovų – aplinkosaugos įstatymų leidėjų, tapo kasmetine tradicija“,- pastebėjo jis.
Sulaukė bičiulių
Vidury Šešuolių girios vakar degė laužai, o ant lauko krosnelės papsėjo kareiviška košė ir garavo kiškio arbata – giria ir jos gyventojai – labiausiai miško paukšteliai laukė savo bičiulių – jų namų statytojų, inkilų kėlėjų.
Pirmieji, kaip įprasta, sugužėjo vaikai – miesto Šilo pagrindinės mokyklos septintokai ir patys mažiausieji – pradinukai. Pastarieji vilkėjo ryškiomis saugaus eismo uniformomis – tikriausia, kad nepasimestų didelėje girioje.
Šešuolių giria, kurios 5 tūkstančiai hektarų, – vienas didžiausių Ukmergės miškų urėdijos miškų. Jį augina ir prižiūri dvi – Krikštėnų ir Šešuolių girininkijos. Paukščių bičiuliai susitiko ties jų riba – girios viduryje, žmogui – miško lankytojų atokvėpiui skirtoje aikštelėje.
Čia, kartu su vaikais kelti paukščiams namų atvyko ir būrys garbių svečių iš Vilniaus – beveik visas Seimo aplinkos apsaugos komitetas su jo pirmininku Algimantu Salamakinu priešakyje bei visų valstybinių miškų šeimininkas – generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas.
Visus paukščių bičiulius – vaikus ir svečius pasveikino girios šeimininkas Ukmergės miškų urėdas Vigantas Kraujalis, o Šešuolių girininkas Virginijus Šalčiūnas ir eiguliai ilgai nedelsdami išdalijo jiems dar šviežiu medžiu kvepiančius inkilėlius
Viso jų – kone pusę šimto.
Girioje inkilų, žinoma, yra kur kas daugiau – miškininkai su miško bičiuliais juos kelia kasmet, bet, pasak geriausio Ukmergės miškų urėdijoje paukščių žinovo, gretimos – Želvos girininkijos girininko pavaduotojo Kęstučio Jarmalavičiaus, paukščiams namų miške niekada nebus per daug. „Šie inkilėliai keliami mažiausiems miško paukšteliais – zylutės ir margasparnėms musinukėms, kurie yra miško sanitarai: jie lesa vabzdžius – žalių medžių kenkėjus. Tad kuo daugiau šiems paukšteliams namų, tuo daugiau jų gyvens mūsų giriose, tuo bus sveikesni mūsų miškai “,- inkilų kėlėjams paaiškino jis.
Pasiekė Vilkukalnį
Be didelių prakalbų ir ceremonijų, išklausę instruktažo, kur ir kaip reikia kelti inkilus, pasistiprinę kiškio pyragu ir arbata, paukščių bičiuliai pabiro po girią.
Jų laukė ne žaidimas, o gana nelengvas ir atsakingas darbas.
Šešuolių girininkijos eigulys Petras Šimonis, kuris be miškų auginimo dar užsiima kalvyste, buvo suvirinęs tokius kablius ant lazdų, kad jas su inkilu pakelti galėjo tik treniruotų vyrų pečiai. Laimė, jog tokių buvo kiekvienoje inkilų kėlėjų grupėje.
Vienoje jėgas mėgino Seimo komiteto pirmininkas A. Salamakinas (inkilus jis juk kelia nuo vaikystės, tada ir dabar, kai tapo Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininku, juos kelia kas pavasarį, pernai kėlė Giedraičių girininkijos miškuose), kitoje galynėjosi jo pavaduotojas – Paulius Saudargas, jiems nepasidavė šioje žemėje, Ukmergėje, į Seimą iškeltas Arūnas Dūdėnas ir, žinoma, visų valstybinių miškų valdytojas, kaip daugelis jį jau vadina, miškų generolas B.Sakalauskas.
Bet ištvermingiausi buvo, kaip įprasta, eiguliai. Vieno jų – Vytauto Dijoko vedini Šilo pagrindinės mokyklos septintokai nuėjo net iki Vilkukalnio.
Vilkukalnis – tai duburių ir kalvų išraižytas aukštas ir ilgas smėlio ir žvyro gūbrys. Jį ledynui tirpstant suformavo vanduo. Tai – ozas. Tokių ledynų tirpsmo suformuotų kalnų Lietuvoje nėra daug. Be šio, žinomi dar tik šeši, tarp kurių – Šešuolių girioje, kitoje (nuo Krikštėnų pusės) jos vietoje esantis Barzdos kalnas, kuris paskelbtas gamtos paminklu.
Nepaisydami, kad kaip tyčia kilo smarki pūga, vaikai kopė į unikalios sandaros Vilkukalnį, jo pašlaitėse keldami inkilėlius paukščiams.
Nueiti teko nemažai – inkilėlius reikėjo kelti ne arčiau, kaip 50 metrų vienas nuo kito atstumu.
Pakelėje paukščių bičiuliai pamatė sniege įmintas stirnų pėdas, elnio ragais nukasytą pušį, briedžio nukastą jos viršūnę, vandens sklidinus griovius – matė girią tokią, kokia ji yra.
Taip pat sužinojo, jog joje gyvena ne tik smulkieji paukščiai, kuriems jie kelia inkilus. Gyvena ir peri plėšrieji, bet nykstantys, todėl saugomi – Lietuvos raudonosios knygos paukščiai, kaip antai, vištvanagiai, paukštvanagiai, juodieji gandrai, mažieji ereliai rėksniai ir net vapsvaėdžiai.
Iškėlę paskutinį inkilėlį, gerokai sušlapę ir jau pavargę, bet užkopę ant paties aukščiausios Vilkukalnio viršūnės jaunieji paukščių bičiuliai jautėsi tikrais gamtininkais. „Paprašysiu, kad mane čia dar kartą atvežtų dėdė“,- į aukščiausią kalvą įkopęs ir iškėlęs aukštyn rankas pareiškė Tomas.
Pakvietė į Žemės dieną
Grįždami jaunieji paukščių bičiuliai sutiko iš girios jau išriedantį Seimo narių autobusą – jų laukė neatidėliotini gamtos apsaugos įstatymai.
Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas A.Salamakinas vietoj kaklaraiščio tebesegėjo margaspalvį paukštį, kurį prieš išeidami kelti inkilų jam padovanojo vaikai.
Į šį simbolinį suvenyrą, kurį jie suvėlė iš įvairiomis spalvomis dažytos vilnos, vaikai, kaip patys prisipažino, sudėjo visą savo meilę gamtai ir savo rankų šilumą.
„Žmogau tu atėjai į žemę, kad neleistum žūti paukščiui, gėlei, medžiui, gyvybei vandenyje,“ – šie Šilo pagrindinės mokyklos mokinių žodžiai tikriausia pataikė į Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininko širdį, kad netikėtai jis ištarė: „Ketvirtadienį visus kviečiu į Vilnių – į Žemės dienos minėjimą – kartu pakelsime Žemės vėliavą“.
ukmu.lt
Matmenys inkilų gamybai
