„Vilkmerge.lt“ publikuotame p. V. Česnaičio tekste „Apie kultūrą, kultūringai: Šunelis“ konkrečiai lyg ir neįvardinti tie „pertekliniais puošybos elementais“ miestą darkantys, „prasčiokų menininkų nervais, mokesčių mokėtojų pinigais“ žaidžiantys „blogiukai“, tačiau tekste „pabarstytais“ epitetais („kultūros savivaldybininkai“, „savivaldybės kultūros valdininkija“) jie gana lengvai identifikuojami.
Ne taip jau sunku nuspėti, jog teksto „ašmenys“ yra nukreipti į Savivaldybės kultūros ir viešųjų ryšių skyrių, o kai kurios pastraipos – „(o gal vienam asmeniui?)“ – greičiausiai, asmeniškai į mane. Tad geras tonas neabejotinai reikalauja nepraleisti nemačiom aktyvių p. V. Česnaičio pastangų suprasti „Kur čia tas šunelis pakastas?“.
Nediskutuosiu su p. V. Česnaičio giliamintiškais atsidūsėjimais apie Vienuolyno gatvės rekonstrukciją. Neabejoju, jog jo minties viražai yra gerokai toliau nei siekia paprasto žmogelio protas, tad kur jau ten man… . Stabtelkime tik ties tuo p. V. Česnaičiui užkliuvusiu „šuneliu“, t. y. Ričardo Širvelio dekoratyvine skulptūra Vienuolyno gatvėje.
Bandysiu trumpai ir sausai išdėstyti jos atsiradimo istoriją, juolab, kad straipsnio „Apie kultūra, kultūringai: Šunelis“ komentaruose jau kalbama apie kažkokį šunelio pasirodymo „paslaptingą būdą“. Taigi.
Baigus Vienuolyno g. rekonstrukciją, pietrytinėje jos dalyje buvo suformuotas siauras trinkelių šaligatvio iškyšulys su apšvietimo stulpu, žodžiu, tam tikra mikro erdvė, tiesiog „reikalaujanti“ kokio nors nedidelio, ją įprasminančio tūrinio objekto. Miesto architektams bediskutuojant apie galimus miesto erdvių akcentus, minimoje vietoje esantis stulpas tarsi pats padiktavo mintį – „pririšti“ prie jo nedidelę, šmaikščią šunelio skulptūrėlę. Taip gimė pats skulptūros užmanymas.
Praėjusių metų pabaigoje savivaldybė paskelbė viešąjį pirkimą įgyvendinti šiai idėjai ir keturiems rajone gyvenantiems skulptoriams buvo išsiuntinėti pasiūlymai, prašant užpildyti pateiktas paraiškos formas, įrašant galimas jų sukurtų darbų kainas bei pateikiant tūrinę ar plokštuminę vizualizaciją (maketus, eskizus…).
Atsiliepė trys skulptoriai, pateikę prašomą medžiagą. Kultūros ir kūrybinės veiklos skatinimo programos projektų vertinimo komisijoje svarstant pateiktus pasiūlymus, labiausiai visiems patiko vienas iš R. Širvelio pateiktų maketų – apvalainas, apibendrintų formų, linksmas „šunelis“. Peržvelgus prašomas už darbus sumas paaiškėjo, kad R. Širvelio nurodyta kaina – 7 tūkst. litų – taipogi mažiausia (kiti autoriai pageidavo: 8999 Lt ir 15600 Lt arba 29600 Lt (priklausomai nuo naudojamų medžiagų). Tad viešojo pirkimo laimėtojas buvo neabejotinas. Savivaldybės tarybai 2013 m. paskyrus savivaldybės biudžete 7 tūkst. litų, projektas buvo įgyvendintas. Tad jokio „paslaptingo būdo“ čia nėra.
Jei dar truputį sugrįžti prie p. V. Česnaičio teksto sakinio, esą „kurpiami pertekliniai puošybos akcentai ar tiesiog su Ukmergės istorija, jos urbanistika nesusiję vizualiniai „dailės – dizaino – mažosios architektūros“ kūriniai – ženklai“, tepasakysiu, kad tiek Vienuolyno g., tiek Pilies parke dar tarpukario Ukmergėje buvo turgūs, tad miesto istorijos tėkmėje šias vietas „trepeno“ ne tik šuneliai, bet ir arkliukai, karvytės, telyčaitės bei kiti mieli sutvėrimai, taip ir nežinodami, jog jie yra svetimi šios vietos istorijai bei urbanistikai… .
Vėlgi, smagu būtų sužinoti, kokiomis svarstyklėmis p. V. Česnaitis pasvėrė, kokiomis formulėmis pagrindė savo teiginį apie „perteklinę puošybą“. Ukmergės senamiestis „prie Smetonos“ mirgėjęs plytų mūru, jo dekoru, įvairiomis medinėmis durimis, langinėmis, metaliniais turėklais, balkonais, laipteliais…, dabar yra taip „nuglaistytas“, kad reikia kalbėti ne apie kokią tai perteklinę, o apskritai, apie jame nesančią puošybą. Nors kažin ar šie mano pastebėjimai kaip nors paveiks p. V. Česnaičio diletantiškos demagogijos sklaidą… .
O dabar apie „detektyvą“, kurį taip paslaptingai, su sąmokslo įžvalgomis pateikė p. V. Česnaitis. Apie Virgilijaus Žulio „mažąją Vilkmergę“.
Berods 2010 metų pabaigoje Savivaldybės administracijos kultūros skyriuje apsilankė p. V. Žulys, kuris išdėstė savo pageidavimą pastatyti mieste skulptūrą „Vilkmergė“. Apie savo meilę šiai temai p. V. Žulys ne kartą pasakojo spaudoje, tad jo išdėstytų samprotavimų nekartosiu. Tepasakysiu, jog p. V. Žulys jau buvo parengęs šios skulptūros maketą, sąmatą (13200 Lt) ir norą patalpinti savo kūrinį kur nors miesto centre, gal net toje pačioje rekonstruotoje Vienuolyno gatvėje, visai nebodamas jos užgriozdinti „pertekliniais akcentais“.
Dar p. V. Žulys pareiškė, kad jis šią skulptūrą nori miestui beveik padovanoti, kad jis yra kalbėjęs su galimais, žadančiais pagalbą, rėmėjais, kurie, vienok, pageidauja, kad ir savivaldybė kuo nors prisidėtų, tuo parodant, jog p. V. Žulio iniciatyva yra tikrai remtina ir reikalinga Ukmergei.
Kartu su Savivaldybės administracijos architektūros skyriumi, talkininkaujant kitiems miesto architektams, atsižvelgiant į būsimos p. V. Žulio skulptūros dydį (apie 1 m.) bei stilistinę manierą, buvo parinkta galima vieta būsimai skulptūrai (erdvėje tarp Savivaldybės ir buv. Apylinkės teismo pastatų), padaryta kompiuterinė jos vizualizacija (kaip vaizdinė medžiaga kalbantis su rėmėjais), parašytas oficialus Kultūros skyriaus raštas tiems patiems galimiems rėmėjams, kuriame tiesiog informuojama, jog preliminarūs p. V. Žulio dekoratyvinės skulptūros kaštai yra tokie ir tokie (t. y .perrašyta paties p. V. Žulio pateikta sąmata). Kadangi, šioje sąmatoje didžiąją dalį lėšų poreikio sudarė atlyginimas autoriui už skulptūros sukūrimą ir pagaminimą (šis, tik nuo autoriaus savęs vertinimo priklausantis dydis, praktiškai nerevizuotinas), medžiagų (molio, šamoto, armatūros, glazūrų…) kainos nurodytos artimos realioms, šį raštą be jokios sąžinės graužaties pasirašiau, o architektas A. Džiugas bei tuometinis mero pavaduotojas G. Malčanovas užvizavo „Susipažinau“ vizomis. Atkreipiu dėmesį, jog šis raštas tebuvo tik pagalbinė priemonė p. V. Žuliui bendraujant su potencialiais jo kūrybinio darbo mecenatais, tad JOKIŲ SUTARČIŲ AR ĮSIPAREIGOJIMŲ ĮSIGYTI V. ŽULIO SKULPTŪRĄ SAVIVALDYBĖ NĖRA PASIRAŠIUSI.
Kaip dar vienas paramos ir palaikymo ženklas p. V. Žulio užmanymams buvo 2011 m. pavasarį iš savivaldybės biudžeto Dailės-dizaino-mažosios architektūros kūrinių miesto viešosioms erdvėms įsigijimo programos paskirti 2000 litų minimos skulptūros sukūrimui ir pastatymui. Pinigai, pagal sudarytą sutartį, pervesti į Ukmergės kultūros draugijos (pirmininkas V. Česnaitis) sąskaitą (pagal įstatymą, savivaldybės biudžeto pinigai negali būti skiriami fiziniams asmenims).
Taigi niekas lyg ir nebetrukdė nei „mažosios Vilkmergės“ sukūrimui, nei dovanos miestui padovanojimui. Deja… Netrukus paaiškėjo, kad tie „potencialūs rėmėjai“ yra visai nepotencialūs, kad p. V. Žulio skulptūrai niekas pinigų neduoda, o tie savivaldybės pinigėliai labai jau menki net ir darbams pradėti. Prasidėjo intensyvūs p. V. Žulio „vojažai“ po savivaldybės vadovų kabinetus, ašarų liejimas ir „pasibėdavojimai“ spaudoje.
Maža to, p. V. Žulys nutarė, jog reikia lipdyti ne aptartą skulptūrą, o „daryti meną“ ir vietoj ties kičo riba balansuojančio, bet dar jos neperlipančio, neoklasicistinių parkų skulptūrų maniera sukurto eskizo, ėmė lipdyti kažką, primenantį iš urvo išlendančią akmens amžiaus būtybę. Todėl, neatsižvelgiant net į intensyvų rajono vadovų „užtarimą“, Kultūros ir kūrybinės veiklos skatinimo projektų vertinimo komisija 2011 metų pabaigoje nutarė neskirti sekančių p. V. Žulio (Kultūros draugijos) prašomų 2000 litų.
Pono V. Žulio garbei reikia pasakyti, kad jis be didelių ginčų sugrįžo nuo improvizacijų prie pirminės savo pasiūlytos idėjos ir padarė pakenčiamos kokybės ir išvaizdos molinę skulptūrą, ją išdegė, o savivaldybė 2012 m. pavasarį iš tos pačios programos jam (tiksliau – Kultūros draugijai) šįkart paskyrė 2000 litų.
2012 m. prasidėjo baigiamieji darbai prie p. V. Žulio skulptūros: jos dažymo spalvinių sprendimų, kolonos ir postamento jai medžiagų aptarimas, jų dažymas ir pan. Šalia to, ponas V. Žulys iš visų savivaldybės struktūrų raštu ir žodžiu intensyviai reikalavo pinigų, kuriuos jam, atseit, savivaldybė TURI sumokėti. Negalėdamas šia tema kuo nors padėti ponui skulptoriui, pasiūliau piniginius klausimus atidėti į šalį ir pabaigti „skulptūrinius reikalus“. Bendrai sutarėme, jog skulptūros pastatymo darbams turėtų užtekti 1500 litų, jog skulptūra turėtų būti pastatyta iki 2013 metų Miesto šventės, tad visos techninės detalės lyg ir buvo aptartos… O trūkstamą pinigų sumą, gal ir ne tokią didelę, kaip, kad p. V. Žulys pageidavo sąmatoje, taip sutarėme, ateityje gal padės surasti rajono vadovai, „įkalbinėdami“ galimus rėmėjus.
Jau minėta komisija nutarė rekomenduoti Savivaldybei skirti tuos paskutiniuosius 1500 litų, 2012 metų pabaigoje jie buvo pervesti į Kultūros draugijos sąskaitą… .
Skulptūra iki šiol tebestovi Virgilijaus Žulio dirbtuvėse… .
Kodėl???
Todėl, kad 2013 m. Miesto šventės išvakarėse, vietoje skulptūros jai numatytoje vietoje, Savivaldybėje „nutupė“ nauja p. V. Žulio paraiška, dabar jau Kultūros ir kūrybinės veiklos skatinimo programai. Šį kartą – 5700 litų sumai. Ką gi, suprantama, kad pagal p. V. Žulį, GERIAUSIA DOVANA MIESTUI YRA TA, KURI YRA MIESTO APMOKĖTA. Pridėsiu – sodriai. Nes, mano galva, tai kas p. V. Žulio padaryta, savo sąnaudomis, atlikimo kokybe, ilgaamžiškumu ir pan., nė iš tolo neprilygsta tam pačiam p. V. Česnaičio tiek ūdijamam „šuniukui“.
Šiaip ar taip „Vilkmergės“ dovanojimo miestui istorija išsirutuliojo į elementarų pinigų „išmušinėjimo“ iš Savivaldybės reikalą, nusispjaunant į bet kokius susitarimus ar sutarimus. Suprantu, kad ponams V. Žuliui ir V. Česnaičiui apmaudu, jog šis procesas trumpam nutrūko – p. V. Žulio paraiška atkeliavo jau po to, kai Kultūros ir kūrybinės veiklos programos lėšos 2013 metams buvo paskirstytos kitiems pareiškėjams, tad ji bus svarstoma tik 2014 metais, kartu su keliomis dešimtimis kitų, pretenduojančių į savivaldybės paramą, projektų.
Bet kaip smagu šį savo apmaudą apmalšinti melu apie bjaurių savivaldybės biurokratų „darbo broką“, apie paslaptingą „suinteresuotų asmenų (o gal vieno asmens?)“ nuomonių kaitą, „kai kurių kultūros valdininkų intrigų visažuose (?)“ supančiotus kūrėjus. Kaip smagu pristatyti save liaudies ir teisybės gynėjais.
O, kad nebūtų taip smagu, be jokių reveransų sakau: tekstas „Apie kultūra, kultūringai: Šunelis“ tėra elementarus paskvilis, sukurptas bandant įmantriais išvedžiojimais ir slėpiningais klausimais suvelti ganėtinai aiškią situaciją, nebūtomis nuodėmėmis apkaltinti visus, ką tik galimą, žodžiais apspjaudyti viską kas neįtinka p. V. Česnaičiui, be jokių skrupulų į teisuolių roles pastačius save ir prijaučiančius…
Štai čia ir „pakastas šunelis“, p. Vytautai Česnaiti…
Ukmergės rajono savivaldybės administracijos kultūros ir viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pavaduotojas Julius Zareckas
vilkmerge.lt archyvo nuotr.
Susijęs straipsnis: Apie kultūrą, kultūringai: Šunelis.
