Užgavėnės – sena tradicinė ne tik lietuvių, bet ir daugumos Europos šalių gyventojų šventė. Ji švenčiama likus 7 savaitėms iki Velykų. Užgavėnėms ruošiamasi kaip didelei šventei. Svarbiausia – persirengti neįprastais drabužiais ir pasislėpti po kauke.
Tad vasario 12 dieną Senamiesčio pagrindinėje mokykloje per paskutinę pamoką vaikščiojo persirengėliai su smuiku ir armonika ir visų prašinėjo blynų, saldainių, kavos arba pinigų. Pakėlę visiems nuotaiką, kvietė į mokyklos kiemą žiemos varyti.
Seniau Užgavėnes švęsti pradėdavo ketvirtadienį. Jis vadindavosi „riebusis ketvergas” ir žmonės valgydavo keturis kartus. „Riebųjį penktadienį” seniau mėsos neduodavo, nes pasninko diena, bet valgė kiaušinius, sviestą, pieniškus patiekalus penkis kartus per dieną. „Riebųjį šeštadienį” – šešis kartus, „riebųjį sekmadienį” – septynis kartus, „riebųjį pirmadienį” – aštuonis kartus, o paskutiniąją Užgavėnių dieną – „riebųjį antradienį” – devynis kartus. Valgydavo daugiausiai riebius mėsiškus patiekalus.
Pagal veikėjus persirengę mokiniai ir mokytojai (žydai, čigonai, velniai, raganos, giltinės, ubagai ir būtini Užgavėnių eitynių dalyviai – Morė, Lašininis su Kanapiniu) mokyklos kieme šoko ir dainavo. Lašininis vaizdavo sotumą, persivalgymą. Jis storas, o Kanapinis – liesas, apdriskęs, o rankose turėjo ilgą lazdą Lašininiui vaikyti. Kanapinis su Lašininiu stumdėsi, grūmėsi vienas su kitu, kol galiausiai Kanapinis nugalėjo. Lašininis po kautynių pabėgo. Nugalėtojas Kanapinis džiaugėsi, kad gavėnia atėjo.
Dabar populiariausias Užgavėnių valgis yra blynai, o anksčiau svarbiausias valgis būdavo šiupinys, kurį virdavo iš kruopų, žirnių, pupų, lašinių ir mėsos. Šiupinį savo mokyklos kieme virė ir Senamiesčio bendruomenės nariai. Čia pat po šokių ir dainų, po Morės deginimo, visi skanavo Užgavėnių valgių, juokavo, dalinosi įspūdžiais ir skleidė gerą nuotaiką.
Asta Aukštuolienė
