֘Šilo“ pagrindinėje mokykloje vykdomo tarptautinio Comenius daugiašalės mokyklų partnerystės projekto „Vartokime ir rūšiuokime atsakingai. Už atliekų perdirbimą, piliečiai!“ dalyviai turėjo galimybę savo idėjomis, veiklos patirtimi pasidalinti su projekto partneriais – Gvadelupoje įvyko pirmasis šalių, dalyvaujančių projekte, atstovų susitikimas. „Šilo“ mokyklai atstovavo direktorius Leonas Žuklys, projekto koordinatorė Alma Kubrakovienė ir iniciatyvinės grupės narė Janė Juzėnienė.
Gvadelupa – 1628 kvadratinių kilometrų ploto salynas rytinėje Karibų jūros dalyje, priklausantis Prancūzijai, turintis įdomią ir sudėtingą istoriją. Gvadelupoje dar nuo 300 pr. m. e. gyveno indėnų aravakų gentys. Maždaug VIII amžiuje aravakus išstūmė karibų gentys. Pirmasis į salas įžengęs europietis – Kristupas Kolumbas 1493 m. salą pavadino ispaniško vienuolyno vardu – Santa Maria de Guadalupe. Prancūzai salas pradėjo valdyti nuo 1635. XVIII a. jos kelis kartus buvo perimtos britų. 1763 metais Paryžiaus taika apibrėžė salų priklausomybę Prancūzijai. Šiuo metu Gvadelupoje gyvena mažiau nei pusė milijono gyventojų, kalbančių prancūzų kalba (kuri yra oficiali kalba) ir vietiniu kreolų dialektu.
Susitikimas Gvadelupoje užtruko keltą dienų. Didžiausia laiko dalį užėmė projektinis darbas. Pirmiausia dalyviai susipažino su Pointe a Pitre miesto Sadi Carnot koledžu, kurio mokiniai ir mokytojai dalyvauja projekte. Čia mokosi apie 500 mokinių. Jie labai domisi vykdomu projektu, yra susirūpinę atliekų tvarkymo savo šalyje problemomis, patys stengiasi rūšiuoti. Mokykloje įrengė nedidelį botanikos sodelį, kurį prižiūri, o jame susidariusias atliekas kompostuoja. Mokiniai prancūzų, ispanų ir anglų kalbomis (šių kalbų jie mokosi mokykloje) pristatė savo kraštą, suvaidino pačių sukurtą humoristinę pjesę apie būsimą sveiką gyvenseną Gvadelupoje 2050 metais: tada visi valgys tik daržoves ir vaisius, nevažinės automobiliais, nevartos kramtomosios gumos ir t.t. Apie atliekų rūšiavimą ir perdirbimą salose pasakojo gamtos apsaugos darbuotojai.
Gvadelupiečių gamtosauginiai prioritetai yra gaminti mažiau atliekomis virstančių produktų, sudaryti galimybes naudoti jau naudotus produktus, rūšiuoti, taupyti energiją ir kt. Projekto dalyviai kartu su didele moksleivių grupe lankėsi atliekų rūšiavimo, paruošimo perdirbti, elektroninių prietaisų surinkimo įmonėse. Stebėjo ir primityvaus rankinio, ir mechanizuoto darbo procesus. Domėjosi cukranendrių atliekų kompostavimu, iš jų pagamintų trąšų fasavimu. Susidarė įspūdis, kad Gvadelupoje, dar vis turinčioje daug gamtos apsaugos problemų, stengiamasi jas spręsti racionaliai ir išmintingai.
Susitikimo dalyviai taip pat pristatė savo mokyklas, aptarė projekto veiklą, susipažino su partnerių – belgų, ispanų, vokiečių, lenkų, lietuvių – darbais, idėjomis. Susitarta dėl būsimų susitikimų, tolimesnės veiklos krypčių. Pagrindinis dėmesys bus skirtas atliekų tvarkymo padėties bendruomenėse ir šalyse analizei. Rengsime klausimyną apie paauglį – vartotoją, anketas apie atliekų tvarkymą šeimoje, mokykloje, rajone, apie išmestų atliekų išlikimą aplinkoje ir poveikį gamtai bei sveikatai, apibendrinsime rezultatus, o vėliau juos lyginsime su kitomis šalimis. Leisime visų šalių bendrą projekto laikraštį. Iki kito susitikimo vasario mėnesį Ispanijoje kursime projekto logotipą. Taigi projekto dalyvių laukia įdomus ir intensyvus darbas.
Dalis vizito laiko skirta ekskursijoms po Gvadelupą, dvi didelės salas (vulkaninę su veikiančiu ugnikalniu ir žemąją koralinę), bei neformaliam bendravimui. Lankėmės salos gyventojų išsivadavimo kovas menančiame Louis Delgres forte, grožėjomės viršūnę debesyse paslėpusiu Sufriero ugnikalniu, savita Pointe a Prite – svarbiausio uosto ir komercinio centro – architektūra, indų šventykla ir katalikiška bažnytėle, salos pakraščiuose išsidėsčiusių kaimelių paprastumu, nenusakomo grožio Karibų, Antilų jūrų ir Atlanto vandenyno vaizdais. Labiausiai sužavėjo Gvadelupos nacionalinis parkas. Čia nepaprastai graži gamta: lianomis paraizgyti medžiai, įvairiaspalviai žydintys krūmai, sodriai žalia ir marga lapija, paukščių ir kitokių gyvūnų gausa. Karštyje atgaivą teikia kriokliai – juose krintantis vanduo toks pat šiltas kaip ir Karibų jūroje. Nuostabą kelia juodo vulkaninio smėlio pakrantė. Gvadelupiečius, regis, maitina pati gamta. Salose auga daugybė rūšių bananų. mangų, avokadų, ananasų ir kitokių mums negirdėtų vaisių. Netgi bulvių skonį turintys vaisiai čia noksta ant medžių – tokia tropinio klimato egzotika.
Susidarė įspūdis, kad Gvadelupoje gyvena be galo nuoširdūs žmonės. Dauguma jų kilę iš Afrikos, apie 30 procentų indų. Kaskart daugėja baltaodžių, persikeliančių iš Prancūzijos į Gvadelupoje įsigytus būstus. Saloje įprasta su kiekvienu sutiktu pasisveikinti – tokią mandagumo pamokėlę ir mes išmokome labai greitai. Žmonės lengvai užmezga pokalbį, nuoširdžiai pasakoja apie savo kraštą, klausinėja ir, pasirodė neįtikėtina, žino, kur yra Lietuva – tokius sutikome mokytojus, viešbučio darbuotojus, taksistus, turgelių prekeivius… Salos gyventojai labai sportiški: rytais išvysi daugybę bėgiojančių ir besimankštinančių jaunų ir pagyvenusių žmonių, vakarais šokančių. Vis jie linksmi, atidūs praeiviui, paslaugūs.
Partnerių susitikimas Gvadelupoje naudingas daugeliu aspektų. Jo metu pasidalyta projektinės veiklos patirtimi, idėjomis, numatytos perspektyvos. Pažintis su kitomis Europos valstybėmis padeda suprasti, kad žemėje yra daug dalykų, vienijančių įvairių rasių, tautybių, religinių įsitikinimų žmones.
Mokytoja Janė Juzėnienė
