Šiame projekte dalyvauja trijų Pabaltijo šalių atstovai – Lietuvos(Ukmergė), Latvijos (Cesis) ir Estijos (Polva) vietos veiklos grupės.
Pirmoji stovykla jau įvyko spalio 29 – lapkričio 3 dienomis Cesyje, Latvijoje. Antroji stovykla planuojama birželio mėnesį Ukmergėje, trečioji rugpjūčio mėnesį Polvoje, Estijoje. Visas stovyklos veiklas vainikuos baigiamasis renginys Ukmergėje spalio mėnesį.
Pirmojoje stovykloje Cesyje dalyvavo 20 Ukmergės rajono jaunimo atstovų. Dalyviams buvo keliami reikalavimai – galėjo dalyvauti 18-30 metų amžiaus jaunimas, kuris galėtų lengvai susikalbėti angliškai. Pirmenybė buvo teikiama kaime gyvenantiems asmenims. Atranka nebuvo didelė ir į stovyklą iškeliavo jaunimo atstovai iš Siesikų, Taujėnų, Vidiškių, Sližių, Želvos, Tolučių gyvenviečių, bei pačios Ukmergės.
Ankstų rytą susirinkę laukti autobuso, nieko nežinojome vieni apie kitus. Buvome visai svetimi vieni kitiems. Smagūs vairuotojo pokštavimai ir mes jau pakeliui į Latviją. Paini penkių valandų kelionė ir mes pagaliau randame Rakši vietovę, netoli Cesio. Atvykome kaip į pasaką – siaurais miško keliukais, kuriuos apgobusios snieguotos eglių šakos. Įvažiavus į teritoriją mus pasitinka nekasdieniškas vaizdas – ramiai sau vaikštinėja kupranugariai, pasmalsauti ateina lamos. Medinai namukai, rūkstantys kaminai ir didelis stovyklos namas, kuriame ir apsistojo visų šalių atstovai. Šiltai pasitiko Latvijos atstovas Maris. Jau po valandos rinkomės snieguotame kieme ir stovykla buvo skelbiama prasidėjusia. Pirmieji susipažinimo žaidimai, pirmas bendras juokas, pirmos pažintys. Pirmoji ekskursija – susipažinimas su vietove ir jos gyventojais.
Didžiausią įspūdį paliko rūkantis kupranugaris, kuris sutiko prieiti arčiau tik pajutęs cigaretės dūmų kvapą. Vakare visi susirinkome į bendrą ratą, kuriame prisistatinėjome, žaidėme įvairius susipažinimo žaidimus. Laisvus vakarus leidome bendrame būryje. Kas grojo gitara, kas dainavo, o kas sėdėjo tik dėl kompanijos. Dainos ir pasisėdėjimai trukdavo iki paryčių, todėl organizatoriams iš dienotvarkės teko išbraukti rytinę mankštą, nes į ją atsikelti niekas taip ir nesugebėjo… Visa stovyklos dienotvarkė buvo intensyviai suplanuota.
Visi dalyviai buvo suskirstyti į mišrias grupes, kuriomis ir dirbome visas stovyklos dienas. Turėjome įvairiausios veiklos: mokėmės gaminti suši, šokome tautinius latviškus šokius, meistravome muzikos instrumentą, dalyvavome meno terapijos užsiėmimuose, mokėmės šukuosenos darymo subtilybių, dalyvavome teatro užsiėmimuose, klausėmės paskaitos apie gyvenimo tikslo siekimą, dalyvavome orientacinėse varžybose, aptarinėjome kaime gyvenančio jaunimo problemas, ieškojome būdų jas išspręsti, ruošėmės talentų vakarui. Talentų vakarui turėjome paruošti bendrus pasirodymus grupelėse.
Vieni dainavo, kiti šoko, treti vaidino cirką ir rodė savo sugebėjimus, dar kiti sukūrė mini spektaklį. Vėliau buvo skirta laiko asmeniniams pasirodymams. Visus labiausiai sužavėjo ir daugiausiai simpatijų sulaukė Ukmergės atstovai Živilė ir Kasparas, atlikę serenadą „Bienvenita A Tijuana“. Vakarais veiklos irgi netrūko – kepėme barbekiu, žaidėme tenisą, mėgavomės saunos malonumais.
Dviems paskutinėms dienoms buvome iškraustyti į šalia esančius atskirus mažesnius namelius. Čia apsistojo lietuvių ir latvių atstovai, o estai nakvynei iškeliavo į Cesio miestelį. Kitą dieną visi susitikome Cesyje ir visą dieną praleidome ten. Tai buvo paskutinė užsiėmimų diena. Visi kartu keliavome į ekskursiją Cesio pilyje. Senoviniai žibintai pasivaikščiojimui po pilies požemius suteikė jaukumo. Po ekskursijos susirinkome baigiamiesiems darbams. Mūsų laukė Baltijos šalių vakaras.
Turėjome kelias valandas paruošti savo šalies pristatymą. Vakarą pradėjo daininkas, atlikęs įvairias dainas aštuoniomis pasaulio kalbomis, jų tarpe skambėjo ir lietuviška daina. Po jų sekė šalių prisistatymai. Pirmieji dainomis ir žaidimu pradėjo estai. Lietuviai atliko liaudies dainą „Teka teka“ bei visiems puikiai žinomą „Welcome to Lithuania“ dainą. Teatralizuotas dainų atlikimas sulaukė daug teigiamų atsiliepimų ir simpatijų. Latvijos atstovai taipogi atliko dainą ir pristatė savo šalies istoriją animaciniu filmuku.
Po pasirodymų šalių atstovai pasveikino vieni kitus, padėkojo, apsikeitė dovanomis ir tuomet į salę buvo įneštas įspūdingo dydžio „Youth for youth“ tortas. Pasidalinome įspūdžiais ir atsisveikinome.
Paskutinė naktis nameliuose buvo pati triukšmingiausia. Visi puikiai supratome, kad pasimatysime tik po pusės metų. Mus globojusiems latviams padovanojome mūsų komandos geltonus marškinėlius, kurie vakarėlio pabaigoje tapo „viščiukų komandos“ simboliu. Kitą dieną mūsų laukė tik atsisveikinimas ir kelionė namo.
Nors stovykla truko savaitę, tačiau atrodė, kad ji prabėgo lyg dvi dienos. Sužavėjo latvių draugiškumas ir nuoširdumas. Buvo smagu atrasti bendrų žodžių kalbose. Latviai labai greitai pramoko kai kurias lietuviškas frazes. Stovyklos pabaigoje jau galėjome suprasti nemažai latviškų žodžių. Sunku buvo atsisveikinti, tačiau atsisveikinus bendravimas nenutrūko ir latvijos atstoviai greitu metu aplankys mus Ukmergėje.
Namo keliavome jau nebe kaip pavieniai asmenys, o kaip viena didelė ir stipri komanda. Dalinomės įspūdžiais, kontaktais, idėjomis sekančiai stovyklai Lietuvoje. Ant rankų pirštų buvo galima suskaičiuoti kiek valandų per tą savaitę mes skyrėme miegui, tačiau visi grįžome laimingi ir tik su pačiais geriausiais prisiminimais. Ką jau kalbėti apie gautą patirtį.
Želvos vidurinės mokyklos mokytojo padėjėja ir karjeros koordinatorė Rūta Miciūtė
