Prieš porą mėnesių geras pažįstamas, vadovaujantis metalo apdirbimo įmonei, manęs pasiteiravo, ar nepažįstu, kas mokėtų ir norėtų dirbti su neseniai atgabentomis programuojamomis pjovimo staklėmis.
Atrodytų šiais sunkiais bedarbystės laikais surasti darbininką labai paprasta, juolab, kad ir pradinis 2500 Lt atlygis „į rankas“ atrodo daugiau nei viliojantis. Tiesa, žmogus turėtų mokėti dirbti kompiuteriu, atskirti metalų rūšis, mokėti skaityti brėžinius ir darbo metu negerti tam tikrų gėrimų. Tai tiesiog ideali darbo vieta jaunam specialistui, baigusiam atitinkamus mokslus.
Anokia nuodėmė, kad nepažįstu žmonių, galinčių dirbti tokį darbą, tačiau keista, kad jų neranda daugiau nei dešimtmetį specifiniame segmente sėkmingai dirbantis verslininkas. Pasirodo, nėra ko stebėtis. Pasikalbėjęs su bičiuliu tuo įsitikinau. Manau, suprasite ir jūs.
Nepasakysiu didelės naujienos, kad Darbo biržoje įregistravęs laisvą darbo vietą (jei jūs, be abejo, neieškote „moku kasti ir moku nekasti“ kvalifikacijos darbuotojo) neišvengiamai susipažinsite su visais ilgalaikiais bedarbiais, kuriems reikia pasirašinėti „netinkamumo“ lapelius. Kaip gi kitaip gali būti, jei biržos darbuotojams pasakyta: „Siūlyk“. Jie ir siūlo, nežiūrėdami nei bedarbio kvalifikacijos, nei darbdavio pageidavimų.
Todėl ir važiuoja žmonės į užmiestį tik tam, kad gautų parašą ir neprarastų kompensacijų ar pašalpų. Dažnai būna, kad kai kurie, vos slenkstį peržengę, pareiškia: „Dėk parašą – vis tiek nedirbsiu“. Kitas gal ir dirbtų, tačiau specifinė gamybos įmonė negali tapti mokymo įstaiga, išmokanti „nuo – iki“ viską, ką profesinio mokymo įstaigos išmoko per 2-3 metus, ir dar suteikianti konkrečių šiam darbui reikalingų žinių.
Tenka prisiminti „geruosius“ 2007 metus, kuomet „kovos sąlygomis“ statybines specialybes įgydavo jauni juristai, vadybininkai ir kiti gausiai ruošiamų, bet vis mažiau paklausių specialybių absolventai. Ir kas gi, po velnių, vyksta? Deja, atsakymas paprastas ir akivaizdus – kvalifikuotas darbininkas yra retas paukštis mūsų padangėje.
Užsitrenkus tarybiniais laikais veikusių didžiųjų gamyklų vartams, pramonės darbininkas iš tiesų tapo „nereikalingu“ svetimkūniu prekybininkų ir paslaugų tiekėjų visuomenėje. Kartu pradėjo nykti ir mokymo bazės, iki tol ruošusios ir, beje, tinkamai ruošusios jaunus darbininkus. 1990-aisiais į Lietuvą ėmė plūsti įvairaus plauko ekonomikos konsultantai, kurie diegė vieną modelį – laisvarinkinį liberalųjį kapitalizmą.
Tuo pat metu pradėta teigti, kad valstybė gali klestėti nieko negamindama. Kad ir kaip absurdiškai šis teiginys skambėtų sveiko proto žmogui, tačiau aukštosiose mokyklose kaip grybai po lietaus pradėjo dygti įvairios vadybininkų ir panašios „orą pardavinėjančio verslo“ programos. Aukštosios mokyklos apsikaustė geležine verslo logika – kam ruošti brangų techninio profilio specialistą, jei už tokią pat sumą galima paruošti kelis „vadybininkus“, kurie patys pasiruošę sumokėti nemažus pinigus už savo, kaip jie manė, šviesią ateitį. Taip Lietuva neteko būsimų pramonės inžinierių, t. y. tų, kurie galėjo ne tik prikelti pramonės likučius, bet ir pradėti naujus kuriančiuosius verslus.
O tai, kas vyko ir vyksta su darbininkų paruošimu, apskritai yra katastrofa, kurią sukėlė ilgametis valdančiųjų bukumas, vadintinas ne nuodėme, o nusikaltimu. Tarybiniais laikais darbininkai nebuvo privilegijuota klasė, kaip teigė anuometinė propaganda, tačiau jų „nekilmingai“ profesijai bent jau buvo rodoma pagarba. Kita vertus, iki šiol prisimenu vienos mokytojos pro dantis išspaustus grasinimus: „Blogai elgsiesi – eisi į profkę“. Bet apie anuometinės sistemos dviveidiškumą pakalbėsime kitą kartą. Mums įdomesnė dabartis, kurioje nepagarbus požiūris į darbo žmogų yra ne tik paplitęs, bet ir skatinamas.
Kada paskutinį kartą matėte, kad darbininką kalbintų televizijos laidoje? Tokio atvejo aš neprisimenu. Argi gali būti kitaip, kada žmogus, savo rankoms kuriantis pridėtinę vertę ir tuo pačiu nešantis pelną įmonei bei jos savininkui, pagal kraštutinę laisvarinkinę kapitalistinę logiką tėra „žmogiškasis išteklius“? Parodyk jame žmogų – ir rytoj jis paprašys sąžiningo atlygio, saugių darbo sąlygų bei garantijų ligos ar negalės atveju. Ir čia atsiranda dar vienas logiškas (kapitalistinė sistema remiasi geležine elito saugumo logika) sprendimas – geriau turėti daug diplomuotų specialistų, neturinčių realios profesijos, nei tų, kurie gali prasimaitinti savo rankų dėka.
Jei supratote, kad į profesinį mokymą būtina įtraukti kuo daugiau jaunimo – vadinasi, supratote mane teisingai. Maža to, profesinis mokymas turėtų tapti bendrojo ir viduriniojo išsilavinimo dalimi. Užuot vertę vaikinus ir merginas lankyti šokių pamokas, įveskime mokyklose konkrečių specialybių pamokas. Tai ypač svarbu rajonų mokyklose, kur abiturientai turi tik du kelius – arba į miestų aukštąsias, arba į gatvę be specialybės, nes jų tėvai tiesiog neišgali sumokėti už profesinį mokymą.
Paklausite, o koks viso to tikslas? Na, kaip matėte iš straipsnio pradžioje aprašyto atvejo, susiklostė padėtis, kuomet pramonei jau reikia visiškai naujos kartos darbininkų. Mano tėvų kartos darbininkai jau pensijoje, mano kartos darbininkų nėra, tai gal bent jau vaikai gyvens šalyje, kurioje bus kuriama ir gaminama, kurioje gerovė priklausys ne nuo to, ar pavyko padidinti valstybės skolą, o nuo to, ką patys padarėme. Reikia ne tik darbininkų, bet ir viduriniosios grandies specialistų: konstruktorių, technologų ir aukščiausios klasės inžinierių.
Ir išmeskite iš galvos, kad mes kažko negalime. Viską galime. Jei galime išlaikyti kelis universitetus su besidubliuojančiomis nepaklausiomis, bet gražiai skambančiomis specialybėmis, tai bent vieną jų uždarius atsirastų ir pinigų. Įsivaizduoju, kaip dabar siunta tie, kurie mėgsta po straipsniais rašyti komentarus. Pavyzdžiui, štai tokie (kalba netaisyta): „Aš atsimokiau universitete 4 metus ir gaunu 1000 litų, o santechnikas nieko nebaigęs gauna dvigubai“. Štai tokia ir problema, kad šitas komentatorius atsimokė, o santechnikas turi tikrą profesiją, kuri, be to, yra paklausi.
Didelis realias profesijas turinčių piliečių skaičius gerai ir tuo, kad valstybė tada įgyja didesnes galimybes šalies ūkyje naudoti intervencines priemones. Esu ne kartą rašęs ir apie mobilizacinės ekonomikos modelį kaip realų būdą išeiti iš krizės. JAV pavyko įveikti Didžiąją depresiją, kuomet valstybė tapo tiesiogine darbdave šimtams tūkstančių paprastų darbininkų. Bet tai irgi atskira tema.
Nenoriu baigti straipsnio liūdna gaida. Net nepalankiausiomis sąlygomis Lietuvoje atsiranda naujų įmonių, pradedančių specifinius gamybinius verslus – net jei jos šiandien yra podukros vietoje, ir valstybė iš esmės nedaro nieko, kad jos sustiprėtų ir tinkamai reprezentuotų Lietuvą kaip unikalius produktus gaminančią, o ne darbščius žmones eksportuojančią valstybę. Rašydamas apie kvalifikuotų kadrų ruošimą paliečiau vieną iš daugelio skaudulių, tačiau be naujos kuriančio sektoriaus darbuotojų kartos nebus nieko.
Vitalijus Balkus
www.sxc.hu nuotr.
