Šiemet į šalies alaus rinką sugrįžęs atsinaujinęs alaus prekės ženklas „Vilkmergės alus”, vartotojams jau pasiūlęs keletą gurmaniškų elio tipo alaus rūšių, rudenį ketina pristatyti naują alų, kuris bus verdamas naudojant lietuviškus apynius. Nuo šiandien darykla pradeda supirkinėti apynius iš šalies ūkininkų.
„Ketiname supirkti visus Lietuvoje užaugintus šių metų derliaus apynius, kuriuos mums pasiūlys ūkininkai ar tiesiog apynių kerus auginantys gyventojai. Būdami maža alaus darykla, galime išvirti nedidelę alaus partiją iš šviežių lietuviškų apynių – to dėl ribotos apynių pasiūlos negalėtų padaryti didieji gamintojai. Tikimės, jog galimybė realizuoti savo produkciją paskatins ūkininkus auginti daugiau šių tradicinių augalų,” – sakė „Vilkmergės alaus” vadovas Ramūnas Blazarėnas. Jis pridūrė, jog rugsėjo pradžioje ketina pats aplankyti skirtingose Lietuvos dalyse gyvenančius ūkininkus ir dalyvauti apynių supirkimo procese.
Apynys – istoriškai labai vertingas augalas. Lietuvos statute XVI a. net buvo numatytos baudos už svetimo derliaus nuraškymą. Apyniai padeda ilgiau išsilaikyti alaus putai, suteikia gėrimui būdingo kartumo ir yra viena svarbiausių jo sudedamųjų dalių. Pasak VDU botanikos sodo mokslo darbuotojo, Lietuvos apynių augintojų draugijos pirmininko Kęstučio Obelevičiaus, tiksli apynio kilmė nežinoma, tačiau manoma, jog šis augalas į Europą pateko Didžiojo tautų kraustymosi metu.
„Apie apynių auginimą Lietuvoje žinoma dar mažiau nei kaimyninėse valstybėse. Kad tai labai seniai lietuviams žinomas augalas, galima spręsti iš to, kad jis apdainuotas daugiau nei 50-yje liaudies dainų, sutinkamas tautinėje ornamentikoje. Tikėtina, kad lietuviai apynių auginimą perėmė iš slavų, o po to apynių auginimas per Lietuvą plito į Prūsiją ir, galbūt, persikėlė į Angliją: senojoje anglų kalboje žodis alus panašus į lietuviškąjį – „ale”. Enciklopedijose nurodoma, kad dar XVIII a. kai kuriose seniūnijose dvarai iš valstiečių reikalavo duoklės apyniais,” – pasakojo ekspertas.
„Vilkmergės alus” ketina supirkinėti apynius rugsėjo pradžioje, kol augalai ką tik nuskinti, o juos esantys aliejai ir kitos aromatinės medžiagos yra ryškiausios. Šis alus, kaip ir kiti „Vilkmergės” daryklos alūs, bus verdamas ir brandinamas pagal XVIII a. tradicijas: rauginamas naudojant aukštutinės fermentacijos mieles, brandinamas rūsiuose horizontaliose talpyklose, nepasterizuojamas, ir pilstomas į storo tamsaus stiklo butelius. Alaus bus ribotas kiekis ir pagaminta tiek, kiek pavyks supirkti lietuviškų apynių.
Daugiau informacijos apie apynių supirkimą galima rasti internetiniame puslapyje www.vilkmergesalus.lt
lt.wikipedia.org, Dr. Hagen Graebner nuotr.
