Mokesčių kūrėjai nerimsta. Nepavykus automobilių mokesčio „prastumti” per Seimą, buvo surasta išeitis – nutarta apmokestinti tarnybinius verslo automobilius, kuriais leidžiama naudotis ir asmeniniais tikslais. Toks mokestis įvestas Finansų ministro A. Šemetos įsakymu ir įsigalioja nuo liepos mėnesio.
Naujo automobilio mokesčio logika paprasta ir gana suprantama: tie, kas turi galimybę tarnybiniais automobiliais pasinaudoti, gauna savotišką „papildomą darbo užmokestį natūra”. Tad tą natūrinę naudą ir nutarta apmokestinti. Tuo požiūriu mokestis yra teisėtas. Jo įvedimas gali būti traktuojamas ir kaip papildoma priemonė biudžeto deficitui sureguliuoti.
Abejonės dėl mokesčio filosofijos: ką dar apmokestinsime?
Mokesčio kūrėjai yra tikrai „logiški”. Nėra jokių abejonių, kad besinaudojantieji tarnybiniu automobiliu gauna savotišką papildomą asmeninę naudą natūra.
Tačiau, būdami nuoseklūs, jie turėtų pastebėti, kad tokios natūra gaunamos papildomos naudos atvejų galima prigalvoti didelį sąrašą. Tuomet vadovaujantis tokia biurokratiškai priekabia logika turėtume pareikalauti apmokestinti visą be išimties natūra gaunamą naudą: privačiai nepirkto laikraščio perskaitymą darbo metu, asmeninių laiškų parašymą ant darbovietės popieriaus, už įstaigos pinigus nupirktą kavą, arbatą ir mineralinį, o juo labiau – tarnybinius pietus, pasižioplinėjimą po internetą ir netgi nepagrįstai pasididintą šilumą darbo kabinete. Visa tai irgi būtų galima apmokestinti.
Kiek hiperbolizuodamas paklausčiau: kodėl biurokratiško požiūrio į naudą apsėsti mokesčių biurokratai neturėtų apmokestinti dar ir pasinaudojimo tualetu? Juk sunku būtų įrodyti, kad tualeto lankymas yra susijęs su darbo poreikiais. Beje, tas mokestis būtų gana sėkmingas ir netgi sėkmingesnis už dabar įvestąjį. Praeitų tikrai be diskusijų.
Šizofreniškų idėjų autoriai visada turės tūkstantį smulkių paaiškinimų, kodėl tai yra būtina ir logiška. Taip jau surėdytas jų mąstymas.
Mokesčio logikos analizė: absurdas
Mokesčiai turėtų būti tikslūs. Piliečiai juk moka ne apytiksliai ketvirtį atlyginimo Sodrai, o konkretų jo procentą. Be to, jei atlyginimas svyruoja, svyruoja ir mokestis. Tačiau jis visada yra tikslus.
O kaip bus su šiuo mokesčiu? Ar kas gali suskaičiuoti ir tiksliai atskirti, tarkime, liepos mėnesį iš automobilio gautą privačią naudą nuo tarnybinės? Ko gero, galime tai padaryti tik apytiksliai. Vadinasi, turėtume „apytikslį” mokestį. Nuostabu ir genialu! Gal ir kitus pasukime ta pačia vaga?
Paaiškinsiu, ką turiu omenyje. Tūkstančiai darbuotojų, tarp jų – gydytojai, mokytojai, valdininkai – savo automobiliu juda ne tik asmeniniais, bet ir tarnybiniais reikalais: vizituoja ligonius, lanko mokinių tėvus, nuveža seniūno raštus, renka mokslinių tyrimų medžiagą.
Sunku net įsivaizduoti, kaip pasikeistų tuomet mokestinis balansas…
Biurokratiniu kūju per vadybos krištolą
Personalo vadyba siūlo naudoti kuo įvairesnį ir platesnį darbuotojų motyvavimo instrumentų spektrą: leisti darbuotojams naudotis tarnybiniais automobiliais asmeniniais tikslais, rūpintis jų sveikata (tarkime, nuperkant abonementus į sporto klubus, baseiną), rūpintis jų kultūra ir laisvalaikiu (tarkime, organizuojant šokio pamokas darbovietėje, skatinant kūrybines studijas, nuperkant bilietus į koncertus), puoselėti jų savišvietą ir mokymąsi (apmokant studijas, kursus, seminarus, kalbų mokymąsi), rūpintis darbuotojų maitinimusi darbe ir t.t.
Įstaigos, kurios moka tokius instrumentus deramai panaudoti, laimi darbuotojų lojalumą, susikuria kūrybišką atmosferą, tampa novatoriškomis ir pirmaujančiomis. Didžiausia klaida būtų tokias „natūra gaunamas naudas” apmokestinti, nes tuo šios naudos būtų naikinamos.
Gal manome, kad Lietuvos konkurencingumą kurs biurokratiškai suniveliuoti kolektyvai ir biurokratizuotas personalo administravimas?
