Toliau spausdiname medžiagą iš knygos „Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“. Šioje, „Baltų lankų“ leidyklos išleistoje knygoje tyrinėjamas Sąjūdžio atsiradimas 1988 metais. Už leidimą pasinaudoti knygos medžiaga dėkojame Ainei Ramonaitei ir Jūratei Kavaliauskaitei bei „Baltų lankų“ leidyklai.
Po šio pirmojo susitikimo dalis dalyvių tapo aktyviais Sąjūdžio nariais, kai kurie atkrito, tačiau dalyvių ratas plėtėsi: „Kiekvienas susirinkimas būdavo toks, kad vis didesnės salės reikėdavo ir didesnio kambario. Nebebūdavo kur susėsti. Vis daugiau ir daugiau“ (Romualdas Klivis ir Loreta Klivienė). Plačiau pasklidus informacijai, prie Sąjūdžio prisidėjo žmonės iš kitų sričių. Pavyzdžiui, Dalius Merkliopas iš tuometinio Ukmergės baldų kombinato pasakoja iš pradžių nežinojęs apie Sąjūdžio įsikūrimą ir prie grupės prisidėjęs kiek vėliau, kai pamatė skelbimą: „Kai įsisteigė, kuopelė buvo tiktai. Aš išties prisijungiau irgi tik nuo spalio mėnesio, nes ta pirminė informacija buvo gan menka ‹…› kažką girdėdavau viena ausim, bet kur kas kaip – ne. Šiek tiek jie irgi buvo pogrindyje, na, ne pogrindyje – Kultūros centre, kažkokiam kabinete“ (Dalius Merkliopas). Kiek vėliau į Sąjūdžio veiklą aktyviai įsitraukė tremtiniai (Vytautas Laugalys, Stasys Žižys), medikai (Leokadija Karalienė, Vanda Piešinienė ir kt.). Regis, pačių sąjūdininkų pakviestas į Sąjūdžio grupės veiklą įsitraukė kunigas Viktoras Aukštakalnis.
Žvelgdami į šią Ukmergės Sąjūdžio grupės įsikūrimo istoriją iš tinklų analizės perspektyvos, galime matyti, kad Sąjūdžio mobilizacijai gana dideliame mieste palankią terpę sudarė keleriopi savaimios visuomenės tinklai, vieniję nesisteminį kūrybinį Ukmergės elitą. Įvairios bendravimo formos – atviresnės (kino klubas, Kultūros fondo skyrius) ir uždaresnės („balandinė“, dailininkų dirbtuvės) – gerai papildė viena kitą. Kino klubas „Disputas“ buvo bene svarbiausia mobilizacinė Sąjūdžio struktūra: visų pirma, tai buvo atvira erdvė, sudariusi sąlygas užsimegzti kontaktams tarp įvairių profesijų ir sričių žmonių. Antra, tai buvo tam tikra alternatyvi kultūrinė erdvė, kuri formavo žmonių nuostatas, ugdė nesovietinį kritinį mąstymą. Galiausiai, nors po filmų peržiūros vykusios diskusijos ir nebuvo itin audringos ir atviros, vis dėlto, kaip pripažįsta patys dalyviai, jos leido žmonėms pažinti vienas kitą, rasti bendraminčių (Gintaras Tamelis).
Asmeniškesnės bendravimo formos – artimiau bendraujančių draugų grupelės kino klube susiformavimas, pasisėdėjimai dailininkų dirbtuvėse ir pan. – dar geriau leido pažinti žmonių požiūrį į sovietinę sistemą ir sustiprinti tarpusavio pasitikėjimą. Kultūros fondo skyriaus įkūrimas irgi buvo reikšmingas tuo, kad žymi tam tikrą perėjimą nuo vien kultūrinės veiklos – savišvietos ir diskusijų, prie aktyvesnio, iš dalies politinio veikimo. Sąjūdis tapo natūraliu šio veikimo tęsiniu. Kultūros fondo ir Sąjūdžio veikla iš pradžių iš dalies sutapo. Pavyzdžiui, rudenį organizuota piliakalnio tvarkymo talka buvo kartu ir Fondo, ir Sąjūdžio akcija (Julius Zareckas, Romualdas Klivis ir Loreta Klivienė). Kai kurių pateikėjų teigimu, Sąjūdžio rėmimo grupė iš pradžių netgi buvo įteisinta kaip Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Iniciatyvinė grupė, priklausanti Ukmergės kultūros fondui (Arvydas Pėšina).
Žvelgiant į Ukmergės kultūrinių tinklų diagramą matyti, kad visi šie sambūriai sudarė nors ir ne platų, tačiau gana tankų ir tvirtą (robust) savaimios visuomenės tinklą, kurio viduryje ir susiformavo Ukmergės rajono Sąjūdžio rėmimo grupė. Kodėl Sąjūdis susiformavo būtent kultūrininkų terpėje, gana suprantama ir patiems ukmergiškiams: „Aišku, tas diskusijų klubas [„Disputas“ – aut. past.] ir buvo tie žmonės, kurie, ko gero, labiausiai pritarė šiai minčiai. ‹…› Ten net, ko gero, nebuvo varžymosi dėl to, kur tas Sąjūdis atsiras, nes jis ten natūraliai atsirado. ‹…› Nes ten buvo vienintelė vieta, kur šiek tiek judėjo. ‹…› Ten iš tikrųjų buvo ne tokie žmonės, kurie patogiai gyveno ir jautėsi tuo laikotarpiu. Na, tokie tam tikri maištininkai“ (Saulius Sakalis).
Atsižvelgiant į tai, jog dirva Sąjūdžiui įsikurti Ukmergėje, regis, buvo palanki, kyla klausimas, kodėl vis dėlto Sąjūdžio rėmimo grupė šiame mieste buvo įkurta gana vėlai – tik rugsėjo mėnesį. Galimos kelios tai paaiškinančios priežastys. Pirma, daugelis kalbintų pateikėjų minėjo, jog Ukmergė yra „senų komunistinių tradicijų miestas“ (Vytautas Pupšys, Dalius Merkliopas, Henrikas Gintautas): iš čia kilęs rašytojas, garsus tarybinis veikėjas Aleksandras Gudaitis – Guzevičius, gamyklose dirbo daug rusakalbių darbininkų.
Tai buvo karinis miestelis, todėl čia gyveno daug rusų karininkų ir jų šeimų narių, taigi bendra nuotaika nebuvo palanki Sąjūdžio idėjoms. „Tai buvo darbininkiškas miestas, ir tų revoliucionierių įvairaus lygio buvo pakankamai. Žmonės, mano akimis, veikiau proletariški“ (Dalius Merkliopas). Antra, nors kultūrinis Ukmergės elitas buvo konsoliduotas ir turėjo organizacinės patirties, vis dėlto visame mieste jis sudarė nedidelį ir gana uždarą ratą, be to, neturėjo pakankamai organizacinių išteklių ir politinių ambicijų.
Taigi Sąjūdžiui įkurti vien tik pajėgų neužteko, reikėjo pritraukti žmonių iš kitų sričių ir su kitokia patirtimi (daugelis pateikėjų pabrėžė, jog Sąjūdžio pirmeiviai iš kultūros srities iš karto užleido iniciatyvą turėjusiems daugiau vadovavimo patirties ir politinių ambicijų, pavyzdžiui, K. Griniui ir D. Merkliopui). Tokiam organizaciniam veiksmui kultūrininkų branduolys ryžosi tik tada, kai iškilo grėsmė, kas Sąjūdžio rėmimo grupė Ukmergėje bus sukurta „iš viršaus“: „Kažkaip jau apie kokį birželį tiems patiems žmonėms ‹…› tas Sąjūdis pasidarė įdomus, labai įdomus, ir kartkartėmis vis, būdavo, sako: „reikia ir pas mus kurt“. Tas „reikia ir pas mus kurt“ buvo pakartotas nežinia kiek kartų, gal net keliasdešimt. Na, man rodos, paskutinis impulsas buvo, kai mes išgirdom, kad lyg Partkomas ruošiasi kurti ‹…›. Kai jau pajutom, kad iš Partkomo atsiranda noras kurti sąjūdžio grupę, na, tada nutarėm, kad gal reikia tiesiog mums tą padaryti“ (Julius Zareckas).
Nuotrauka D. Karalio
