Ukmergės Meno mokyklos akordeono specialybės mokytojo – eksperto Valentino Petro Pliskaus gyvenimo istorija – įdomi, spalvinga ir be galo turininga. Joje – šimtai išugdytų mokinių, iš kurių ne vienas tapo garsiu muzikantu, artimos pažintys ir draugystės su muzikinio bei meno pasaulio autoritetais, aukštos pareigos – būta Kauno filharmonijos ir J. Gruodžio konservatorijos vadovu. Dabar 71-erių metų pedagogas moko groti Ukmergės vaikus – į Ukmergę, kaip pats atvirai prisipažįsta, Valentiną atviliojo meilė žmonai Danutei: taip pat pedagogei, taip pat akordeonistei. Bet apie tai – vėliau, nes apie viską – iš eilės.
Interviu ponas Valentinas sutiko duoti telefonu. Sutartą valandą skambinu. Atsiliepia. Vietoj įprasto „klausau“ išgirstu šunelio amsėjimą. „Luktelkit vieną minutę. Prašau nurimti, nes čia man skambina“. Suprantu, kad kreipiamasi į gyvūnėlį. Kiauksėjimas tuoj pat liaujasi, o aš vos sulaikau juoką. Ir čia pat gaunu paaiškinimą: „Suprantate, mano telefono skambutis yra unikalus, tai mano kalytė tiesiog dainuoja, išgirdus šitą garsą. Skambutis panašus į gerą klasikinį džiazą…“
Taigi, pirmiausia išgirdau ne pašnekovą, bet „džiazuojančią“ kalytę Nindzę, kuri niekam niekada nėra įkandusi. Ir pajutau, kad taip betarpiškai, paprastai ir smagiai prasidėjęs pokalbis tokiu ir liks. Apsidžiaugiau: profesine leksika kalbant, „dėkingas“ interviu herojus.
Buvau teisi. Ir pirmą klausimą šį kartą uždavė ne žurnalistė, bet ponas Valentinas. „Ar jums nėra sunku rašyti apie žmogų, kurio nepažįstate, su kuriuo neteko bendrauti, apie kurį žinote tik nuogirdas? Jums gi sunkiau, negu man.“ Tokia atida, prisipažinsiu, paglostė širdį. Pasakysiu dar: sutikau, kad sunkiau. Ir tada sutarėme: pradėsime nuo „tabula rasa“, tuščio lapo, į kurį drauge pamėginsime sutalpinti Valentino Petro Pliskaus pasaulį – nors tam iš tiesų reikėtų ištisos knygos.
Albino Kuliešio nuotr.
Apie vaikystę. Panevėžys.
V. P. Pliskus gimė Panevėžyje, siaučiant baisioms karo audroms, 1944 metais. Tėvai Ona ir Povilas buvo inteligentai: mama – medikė, tėvas – stiprus finansininkas. Valentiną augino mama – tėčiui, dirbusiam ir vokiečių okupacijos metais, grėsė sovietinės represijos ir jis ryžosi pabėgti iš Lietuvos. Jam pavyko – įsikūrė Vokietijoje. Liko sūnūs: Valentinui buvo vos du mėnesiai, broliui – vieneri metai ir keturi mėnesiai. Prieš ryždamasis palikti gimtinę, tėvas mamai primygtinai siūlė: pasiimam vaikus, sėdame į traukinį, gyvenimo čia nebus. Mama pabijojo. Sakė: numirsime pirmoje stotelėje, iš kur mes vaikams pieno gausime. Išvažiuodamas, tėvas žadėjo: mes tikrai greit grįšime. Kas tie „mes“, dabar nesunku suprasti – Povilas Pliskus tikėjo, kad sovietinė santvarka Lietuvoje yra tik žiaurus, bet trumpas istorinis mirksnis. Negrįžo, nes „mirksnis“ negailestingai užsitęsė.
Su sūnumi, kuris tėvo taip ir nespėjo pažinti, vėliau bendravo laiškais, siunčiamais slapta. Tėvo specialybė, įrašyta pažymėjime, kuris į Valentino rankas pateko jau po jo mirties, buvo „pramonės ir prekybos revizorius“. Svarbios ir reikšmingos pareigos.
Šeima, kad nekiltų bėdų su sovietine sistema, sugalvojo legendą, kurios visi nuosekliai laikėsi: esą tėvas, važiuodamas atlikinėti revizijos, žuvo pakeliui į Klaipėdą, ir artimieji net jo palaidojimo vietos nežino. Niekas iki pat Nepriklausomybės taip ir nesusekė, kad Povilas Pliskus gyveno Vokietijoje.
Valentino mama, pati labai meniškos prigimties, gražiai dainuojanti, sportą mėgusiam sūnui pasiūlė rinktis muziką – tiesiog turėjo nuojautą, kad seksis. Onutė labai mylėjo akordeono skambesį, žadėjo nupirkti gerą instrumentą. Kitas impulsas, paskatinęs Valentiną pasirinkti akordeoną, buvo draugo pavyzdys: šis groti akordeonu buvo pradėjęs mokytis anksčiau.
Trejus metus prasimokęs Muzikos mokykloje, 1958 m. įstojo į Panevėžio muzikos technikumą. Tada galutinai apsisprendė gyvenimą susieti su muzika. Tais laikais, kad patektumei į aukštąją mokyklą, reikėjo gauti rekomendaciją. Rekomendacijas duodavo tik patiems geriausiems mokiniams. Tad grodavo po 5 valandas per dieną, kad įgytų kuo daugiau meistriškumo. Muzikos technikumą baigė 1962 m. Rekomendacijas gavo ir muzikos mokslus tęsė jau Vilniaus konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija).
Apie jaunystę. Vilnius.
Į Konservatoriją, įveikęs didelį konkursą, Valentinas įstojo tais pačiais 1962 metais. Dekanas gabiam studentui pasiūlė akompanuoti vėliau garsiais ir žinomais tapusių aktorių Rūtos Staliliūnaitės, Antano Šurnos bei kitų grupei. Šie turėjo savo programą, o Valentinas dirbo koncertmeisteriu.
1963 m. studentas buvo pašauktas tarnauti sovietinėje armijoje. Buvo išsiųstas į Šiaurės laivyną. „Tik per sprindį nepatekau į povandeninius laivus – sveikata buvo gera. Ačiū vienam ukrainiečiui, kuris vėliau tapo dirigentu ir mano puikiu bičiuliu. Jis buvo komisijoje. Pamatė, kad aš iš konservatorijos, uždėjo ant mano dokumentų ranką ir pasakė: „Šis žmogus reikalingas orkestre“. Taip vietoj povandeninio laivo Valentinas pateko į štabo orkestrą.
Atitarnavęs trejus metus, grįžo į Lietuvą ir tęsė mokslus. 1969 m. Vilniaus konservatoriją baigė ir buvo paskirtas dirbti į Kauną.
Apie darbą. Kaunas.
Valentinas pradėjo dirbti muzikos mokykloje. Tais pačiais metais buvo pakviestas dėstyti į J. Gruodžio muzikos technikumą, vėliau pervadintą į konservatoriją. Ten išdirbo daugybę metų – kitas pareigas derino su šiuo darbu. Tarp tų kitų pareigų – ir Kauno filharmonijos direktoriaus postas.
Filharmonijos direktoriumi V. P. Pliskus buvo 12 metų. Viešai išdėstęs nuomonę apie miesto valdžios požiūrį į rimtuosius filharmonijos koncertus, užsitraukė valdinininkų nemalonę. Iš pareigų pasitraukė. O J. Gruodžio konservatorijai vadovavo nuo 1969 iki 2007 m. Su Kaunu Valentiną iki šiol sieja patys gražiausi prisiminimai.
Apie meilę. Ukmergė.
Su tada dar būsima žmona Danute Valentinas susipažino 1996 m. Palangoje vykusiame tarptautiniame akordeonistų seminare. Danutė grojo mokytojų orkestre. „Atvažiavau, pamačiau… Taip atsitinka gyvenime…“ – Valentinas kiek prityla.
Užduodu tikrai ne patį protingiausią klausimą: „Kuo jus Danutė pirmiausia patraukė: ar tuo, kaip groja, ar tuo, kaip atrodo?“ „Ne grojime juk esmė. Ir ne atrodyme. Žmoguje.“ – ramiai atsako Valentinas.
Kelis metus V. P. Pliskus gyveno tarp Kauno ir Ukmergės, tada susituokė ir galutinai čia apsistojo. Pora – puikus tandemas ne tik asmeniniame, bet ir profesiniame gyvenime. D. Pleskienė moko mažuosius, paskui šie pereina Valentino globon. Valentinas nepaliauja girti žmonos, kaip geros specialistės: sako, kad vaikus paruošia tiesiog puikiai.
Apie mokinius.
Ilgametę ir įvairiapusę pedagoginio darbo patirtį turintis pedagogas sako, kad Kauno ir Ukmergės vaikai labai skiriasi. Čia, sako, vaikai mažiau išlepę: mažiau pramogų, mažiau pagundų. „Jeigu, mokydamas groti akordeonu, turi tikslą iš jų suformuoti asmenybę ir matai, kad tau pavyksta, tame yra didelė prasmė“.
Mokydamas groti akordeonu, Valentinas visąlaik stebi jauną žmogų: kad atspėtų jo polinkius, norus, tikrąjį pašaukimą. Prisimena savo buvusį mokinį, kompozitorių Faustą Latėną. „Išeinu iš klasės ir girdžiu, stovėdamas koridoriuje: kažkokie ne tokie garsai, ne to kūrinio. Lyg kokia imitacija. Staigiai atidarau duris ir klausiu: „Faustai, ką tu darai?“. „Ieškau, mokytojau, kaip skamba kitaip“, – man atsako. Paėmiau už rankos ir nuvedžiau pas kolegą kompozitorių Algimantą Kubiliūną. Šis po kurio laiko atlekia ir sako: „Tu nė pats nežinai – tu man talentingiausią vaiką atvedei“. Mokė ir dabartinį profesorių, buvusį LMTA rektorių, savo pusbrolį Eduardą Gabnį.
Pedagoginis darbas Valentinui atneša didžiulę laimę: jam gera matyti laimingas vaikų akis – kai jiems pavyksta, pasiseka, kai jie sulaukia įvertinimo. Su Ukmergės ugdytiniais mokytojas Valentinas yra pasiekęs nemažų aukštumų: mokiniai yra tapę įvairių ir Lietuvos, ir tarptautinių konkursų laureatais.
Pamini keletą iš pastarųjų metų. Pavyzdžiui, Daugpilio konkursas. Pastarajame dalyvavo 7 mokiniai: keturi laimėjo antras vietas, trys – trečias. Bosnijoje ir Hercegovinoje Domantas Zubrickis laimėjo Grand Prix. Kitas mokinys, Lukas Petrovas, Valentino žodžiais tariant, yra muzikantas ir iš pašaukimo, ir iš vidinio temperamento.
Apie savo mokinius Valentinas kalba su begaliniu švelnumu – rodos, kalbėtų ir kalbėtų, girtų ir džiaugtųsi… Bet skuba – laukia pamoka. Nebūtų įmanoma suskaičiuoti, kelintoji per gyvenimą.
Tenka baigti pašnekesį. Užduodu paskutinį, neužsirašytą, staiga į galvą šovusį klausimą: „Valentinai, jeigu dabar netikėtai paprašyčiau pagroti – kas nuskambėtų?“ Trumpa pauzė. Ir atsakymas: Geršvino „Mano mylimoji“.
Unė Jonaitytė
Asmeninio archyvo nuotr.
Albino Kuliešio pagr. nuotr.
Žurnalo 
medžiaga
A. Kuliešio nuotr. Pamokoje su D. Zubrickiu.
