Kas keli metai vykstančiame „Šiaurės Baltijos šalių tarptautiniame dainų festivalyje“ dalyvauja Kultūros centro mišrus choras „Vyturys“. Šiais metais jau VII festivalis vyko Suomijos sostinėje Helsinkyje. Festivalio įspūdžiais dalijasi choro vadovas Antanas Pocius.
Vadovas pasakoja, kad choristai kelionės net nepajuto. Puikiu autobusu per naktį pasiekė Taliną. Paskui – keltu iki Helsinkio. Trečiadienyje atvykę choristai apsigyveno netoli 1952 metų olimpiados olimpinio miestelio. Iki išvykimo sekmadienio ryte vyko repeticijos, teko dainuoti dviejuose koncertuose ir pačiame festivalyje.
Pirmas koncertas kartu su kolektyvu iš Grenlandijos – vidurinėje mokykloje. Čia dauguma žiūrovų – mokiniai. A. Pocių nustebino mokykla, kurios keletas aukštų po žeme. Po žeme teko matyti ir kitų pastatų. Pavyzdžiui, bažnyčia. Kitas koncertas vyko Katedroj. Nors šešių valstybių chorų koncertas vyko vakare, Katedra buvo pilna klausytojų. Pasak vadovo, ukmergiškiai sudainavo gražiai, gerai, ypatingai šiltai buvo priimta daina „Kur giria žaliuoja“. A. Pocių maloniai nustebino kitą dieną po koncerto sutikta suomė, kuri angliškai labai dėkojo už gražų koncertą. Panašių padėkų teko girdėti ir kitiems ukmergiškiams.
Pagrindinis festivalio koncertas – „Finlandija Hall“ rūmuose. Čia pagal tam tikrą programą pasirodė 8-ių valstybių 27 chorai. Festivalyje dalyvvo chorai iš Estijos, Farerų salų, Suomijos, Grenlandijos, Islandijos, Latvijos, Lietuvos ir Švedijos. Lietuvą festivalyje atstovavo 7 kolektyvai.
Pasak vadovo, šventėje sekėsi gerai, bet buvo liūdna – labai nedaug dalyvių ir žiūrovų. Jei pirmoje šventėje tik dalyvių buvo 4 000, tai klausytojų buvo dar daugiau. Šiame festivalyje dalyvių tik 500, klausytojų irgi nedaug. „Susirinko dainininkai į salę, atidainavo ir perdavė vėliavą į Rygą“ – pasakoja A. Pocius. 1 500 vietų žiūrovų salėje daugiausia buvo choristų. Ankstesnių festivalių atidarymuose, uždarymuose dalyvaudavo šalių prezidentai, miestų merai. Čia tokių oficialių asmenų nebuvo.
Festivalyje skirtingų šalių chorai dainavo kartu. Užsieniečiai turėjo išmokti lietuviškų dainų, lietuviai – užsienietiškų. Todėl šiai išvykai vyturiečiai ruošėsi visą sezoną. Keblumų kėlė tai, kad natas suomiai atsiuntė tik kovo mėnesį, nors anksčiau jas gaudavo dar prieš Kalėdas. Daugiausia ukmergiškiai dainavo lotynų kalba. Festivalyje skambėjo Viktoro Kazimiero Banaičio „Už jūrų marių“, Juozo Tallat-Kelpšos „Tris dienas“. Koncertuose dainuotos ir kitos lietuviškos dainos. Pavyzdžiui, „Kur giria žaliuoja“, „Kur bėga Šešupė“.
Choristai Suomijoje ne tik dainavo, bet ir apžiūrėjo Helsinkį. Aplankytas įspūdingas paminklas kompozitoriui Janui Sibelijui. Jis sukurtas iš 580 metalinių vamzdžių. Stovėdamas ant kalno, papūtus vėjui – paminklas gaudžia. Stebino akmenimis grįstos gatvės, šalia gatvių 2 metrų pločio dviračių takai. „Jeigu ant jo užlipi, vietiniai stebisi – kodėl ten stovi“ – pasakojo A. Pocius.
Lankant rusų cerkvę, stebėtos vedybos. Lietuviai pasmalsavo, kaip vyksta suomių vestuvės. Jos vyksta ne ilgiau valandos. Po ceremonijos visi susirenka kavinėje, stovint išgeria šampano ir viskas – jokių muzikantų ir vaišių. Dovanas jaunieji gauna sudarę sąrašą, kas jiems reikalinga, ir su juo supažindinę svečius.
Domėtasi ir kaip gyvena patys suomiai. „Jų algos didesnės kelis kartus negu pas mus“ – pasakoja choro vadovas. Mokytojai čia vidutiniškai uždirba 3000 eurų, vidutinė pensija– 2500 eurų. Bedarbio pašalpa – 540 eurų, tačiau bedarbis nemoka jokių komunalinių mokesčių. Tuo naudojasi imigrantai juodaodžiai iš Afrikos. Maža porcija neskanių ledų – 3 eurai, 100 gramų vyno bufete – 10 eurų. Pavertus eurus į litus, benzinas Suomijoje kainuoja beveik tiek pat litų kaip ir Lietuvoje.
Pirmasis „Šiaurės Baltijos šalių tarptautinis dainų festivalis“ įvyko 1995 metais Rygoje, 1998 – Švedijoje, 2000 – Norvegijoje, 2004 – Lietuvoje, 2008 – Estijoje, 2010 – Islandijoje. Festivalio organizatorių ratas palaipsniui apsisuko ir sekantis festivalis 2015 metais vyks Rygoje.
Choristai už paramą, išvykstant į nepigią kelionę, dėkingi savivaldybei.
Arvydas Pėšina
